Veronezė

Paolas Veronezė it. Paolo Veronese

Paolo Veronezės autoportretas (apie 1560, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
Gimė:	apie 1528 m. Verona
Mirė:	1588 m. balandžio 19 d. Venecija
Tautybė:	Italas

Veikla:	Dailininkas
Sritis:	Vėlyvasis Renesansas

Paolas Kaljaris, paprastai žinomas kaip Veronezė (Paolas Veronezė, it. Paolo Veronese, tikr. Paolo Caliari (arba Cagliari), apie 1528 m. – 1588 m. balandžio 19 d.) – italų XVI a. Vėlyvojo Renesanso dailininkas iš Veronos, priskiriamas Venecijos dailės mokyklai.

Paolas Veronezė savo darbuose suderino manieristinio vaizdavimo išraišką su Venecijos spalvos meno mokykla, tuo pasiekdamas reto savo darbų puošnumo ir spalvinio emocionalumo. Veronezė yra laikomas vienu didžiausių, kada nors kūrusių, Europos dailės koloristų.

Svarbiausi jo darbai yra tapybos ciklai San Sebastiano bažnyčioje, Dožų rūmuose Venecijoje ir Veneto regiono Barbaro viloje. Tačiau garsiausi - įvairių švenčių ir puotų daugiafigūrės kompozicijos, tarp kurių patys žymiausi: „Vestuvės Kanoje“ (1562-63, Luvras, Paryžius) ir „Puota Levio namuose“ (1573, Akademijos galerija, Venecija).

Biografija [taisyti]

Paolas Kaljaris gimė apie 1528 m. Veronoje akmenskaldžio Gabrielės ir jo žmonos Katerinos šeimoje. Iš pradžių mokėsi pas tėvą, tačiau greitai parodė susidomėjimą daile ir perėjo mokiniu pas vietos dailininką Antonio Badile. Manoma, kad mokėsi pas Giovanni Francesco Caroto. Apie 1543 m. atliktame Antonio Badile altoriaus ištapyme jaučiami laisvi potėpiai dabar priskiriami tuo metu penkiolikmečiui Veronezei. Apie 1546 m. datuojami pirmieji Veronezės užsakymai. Juose Paolas seka tipiška Šiaurės Italijos dailininkų maniera, paremta Aukštojo Renesanso idealais. Manoma, kad Antonio Badile, neatlaikydamas konkurencijos Veronoje, keliavo po kitus artimus Italijos miestus. Kažkuriuo metu Paolas lankėsi Parmoje, kurioje susipažino su manieristiniais darbais, o apie 1548 m. jau buvo Mantujoje, kur atliko darbus vietos katedroje. Per keliones, manoma, Veronezės ryšiai su mokytoju Badile nutrūko, tačiau jis vėliau (1566 m.) vedė jo dukrą Eleną. Po to kelerius metus dirbo Veronos ir Trevizo apylinkėse kartu su Battista Zelotti, kuris po to tapo ilgamečiu Veronezės pagalbininku. Dirbdamas Šiaurės Italijoje, Veronezė susipažino su Džulijo Romano ir Parmidžanino kūryba.

„Vestuvės Kanoje“ (1562-63, Luvras, Paryžius)

„Vestuvės Kanoje“, detalė

Tačiau labiausiai to meto Veronezės darbuose pradėjo jaustis Ticiano įtaka. Greičiausiai dėl to dailininkas paskubėjo apsilankyti Venecijoje. Apie 1551-52 m. Veronezė atliko darbus San Francesco della Vigna bažnyčioje Venecijoje, o trumpam grįžęs į Mantują atliko vieną reikšmingiausių ankstyvųjų darbų „Šv. Antano gundymas“ vietos katedroje. Vėl atvykęs į Veneciją, Veronezė pradėjo dirbti San Sebastiano (Šv. Sebastijono) bažnyčioje. Pirmieji šie darbai sukėlė didžiulį venecijiečių susidomėjimą ir įvertinimą. Būdamas vos apie 27 m. amžiaus Veronezė buvo pripažintas kaip vienas didžiausių Venecijos dailininkų. San Sebastiano bažnyčioje dailininkas su pertraukomis dirbo iki 1565 m. Apie 1558 m. Veronezė gavo užsakymų atlikti darbų Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje (it. Basilica dei Santi Giovanni e Paolo), kurioje galėjo dirbti lygiaverčiai su Tintoretu. Daugelis šių darbų pražuvo vėliau gaisro metu, tačiau išlikę šie ir San Sebastiano bažnyčios darbai rodo Veronezės drąsiai naudojamus perspektyvos efektus, mikelandželiškas figūras ir visą paveikslų erdvę užvaldžiusias spalvų harmonijas.

Maždaug tuo metu Veronezė pradėjo pirmą daugiafigūrę švenčių kompoziciją „Puota Simono namuose“ (dabar Galleria Sabauda, Turine). Tačiau tai buvo gana dar nenusisekusios kompozicijos darbas. Apie 1557-59 m. Veronezė laimėjo konkursą ir dirbo Šv. Morkaus bibliotekoje, kur atliko darbų salono lubose. Jie pasižymėjo drastišku perspektyviuoju vaizdavimu, kurio elementus greičiausiai Veronezė bus paėmęs iš Koredžo įtakos Parmoje. Apie 1559-61 m. Veronezė buvo pakviestas atlikti freskų naujai pastatytoje Venecijos aristokrato Barbaro viloje. Tiesiog sutapimas, kad architekto Andrea Paladijaus šedevras buvo papildytas Paolo Veronezės šedevrais. Paolas čia sukūrė freskas šešiuose kambariuose, pavaizduodamas Barbaro šeimos portretus, antikinius herojus ir iliuzionistines architektūrines detales. Dabar žinoma, kad Veronezė dirbo dar trijose Andrea Paladijaus vilose, tačiau šie darbai išlikę labai menkai ir greičiausiai niekuomet neturėjo tokio užmojo kaip Barbaro viloje.

1562 m. Veronezė sulaukė įspūdingo užsakymo iš San Giorgio Maggiore (Šv. Jurgio) benediktinų vienuolių. Būsima drobė turėjo kaboti vienuolyno refektoriume - pietų ir laisvalaikio patalpoje – ir užimti apie 65 kv. metrus ploto. Taip gimė „Vestuvės Kanoje“. Vienuolių reikalavimas buvo paprastas - pavaizduoti kuo daugiau puotaujančių veikėjų. Paveiksle yra apie 120 veikėjų, tarp kurių žinomos to laikmečio istorinės asmenybės, kaip Pranciškus I, Suleimanas Didysis, Korolis V ir kt. Paveikslo centre Veronezė pavaizdavo save (su violončele, kairėje), Tintoretą ir Ticianą kaip muzikantus.

„Puota Levio namuose“ (1573, Akademijos galerija, Venecija)

„Lepanto mūšis“ (1571, Akademijos galerija, Venecija)

Apie 1563 m. Veronezė pabuvojo Romoje, kurioje studijavo antikinius ir žymių Renesanso meistrų, kaip Rafaelis ir Mikelandželas, darbus. Grįžęs į Veneciją, Paolas buvo užverstas užsakymais, kad net turėjo atmesti Ispanijos karaliaus Pilypo II kvietimą atvykti dirbti į Madridą. 1566 m. Veronezė vedė savo buvusio mokytojo Badile dukrą Eleną su kuria susilauks 5 vaikų. Užsakymai pradėjo plaukti iš užsienio, daugiausia alegorinėms scenoms, tačiau dailinikas geriausiai jautėsi su jam pažįstamų biblijinių istorijų siužetais. Viena po kitos sekė epinės drobės „Puota Simono namuose“ (1567-70, Breros pinakoteka, Milanas) ir kitas tos pačios temos paveikslas (1570-72, dabar Versalio rūmuose).

Tačiau viską pralenkė „Paskutinė vakarienė“, sukurta dominikonų Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje. Šis, dar vienas daugiau nei 60 kv. metrų ploto darbas, turėjo pakeisti 1571 m. gaisro metu pražuvusį Ticiano paveikslą. 1573 m. baigtoje drobėje Veronezė pasirinko ypač žemą žiūrovo perspektyvos tašką. Pati drobė sulaukė katalikų Inkvizicijos dėmesio. Dailininkas buvo iškviestas į apklausą pasiaiškinti (kadangi drobėje buvo pavaizduoti vokiečiai, o Vokietijoje tuomet vyko antikatalikiška reformacija). Galų gale dailininkui buvo liepta pertapyti drobės veikėjus, tačiau Paolas rado paprasta sprendimą - pervadinti paveikslą. Taip šis darbas tapo žinomas kaip „Puota Levio namuose“.

Vėlyvajame kūrybos periode Paolo kompoziciniai sprendimai jau nebuvo tokie drastiški, tačiau meistras pasiekė dar didesnio spalvų raiškumo ir subalansuotumo. Vienas iš pačių įstabiausių jo brandos darbų yra „Lepanto mūšis“ (1571 m.). Taipogi, Veronezė pasižymėjo kaip neblogas portretistas. 1575 m. Paolas susilaukė ir svarbaus valstybinio užsakymo darbams Dožų rūmuose. Čia atliko trijų kambarių tapybą tiek freskos, tiek aliejinių paveikslų technika, tarp kurių išsiskiria „Venecijos apoteozė“. Apie 1582-1584 m. dailininkas dar dirbo Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje Venecijoje.

Paolas Veronezė mirė 1588 m. balandžio 19 d. Palaidotas San Sebastiano bažnyčioje Venecijoje, kurią ištapė beveik pats vienas. Didelis dailininko produktyvumas užmaskavo Veronezės asmeninio gyvenimo faktus. Amžininkų jis prisimenamas kaip gero ir malonaus būdo žmogus. Pora jo sūnų, Karlas ir Gabrielė, tapo dailininkais.

Įdomūs faktai [taisyti]

„Vestuvės Kanoje“ laikomas didžiausiu šedevru, pagrobtu prancūzų iš Italijos Napoleono karų metu. Drobė taip ir nebuvo grąžinta, o vietoje jos atsiųsta Šarlio le Briuno daryta kopija (šiuo metu Akademijos galerijoje, Venecijoje).
1989 m. Luvre buvo pradėtas paveikslo „Vestuvės Kanoje“ restauravimas, tačiau jo metu iš ventiliacijos sistemų ant paveikslo pasipylė vanduo, o, bandant 1,5 tonos drobę pakabinti, neatlaikė viena atramų - paveikslas nuvirto gerąja puse ir buvo suplėšytas keliose vietose.