Veprių Kalvarijos
Kitos reikšmės – Kalvarija (reikšmės).
55°08′59″š. pl. 24°34′31″r. ilg. / 55.149739°š. pl. 24.575398°r. ilg.
Veprių Kalvarijos – sakralinių statinių kompleksas, įsikūręs Vepriuose, Ukmergės rajone, tarp Veprių ežero ir Šventosios upės, pietrytinėje Veprių miestelio dalyje. Veprių Kalvarijos yra viena iš katalikiškos piligrimystės vietų Kauno arkivyskupijoje.[1]
Kompleksą sudaro bažnyčia, 35 Kryžiaus kelio stotys, įvairūs koplytstulpiai bei kryžiai, mediniai ir geležiniai vartai. Kelio ilgis – 5,5 km. Kryžiaus kelias labiausiai lankomas maldininkų kasmet Sekminių atlaidų savaitgalį. Po šeštadienio ir sekmadienio rytinių pamaldų jį apeina didžiosios procesijos.
Pagrindiniai Kalvarijų statiniai išsidėstę Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčios šventoriuje, kur stovi bažnyčia, Kristaus kapo koplyčia, trys koplytėlės, koplytstulpiai bei kryžius. Yra pažymėtos septynios Kryžiaus kelio stočių vietos. Kiti komplekso statiniai – tai likusios Kryžiaus kelio stotys, išsidėsčiusios rytinėje ir pietrytinėje miestelio dalyje ir miškelyje, o viena koplytėlė stovi šiauriniame miestelio gale. Iš viso Kalvarijas sudaro 21 plytų mūro koplytėlė (įskaitant esančią šventoriuje ir Kristaus Kapo koplyčią), 6 mediniai ir 1 geležiniai vartai. Pro geležinius vartus procesija praeina du kartus, taip pat vartų funkciją atlieka šventoriaus vartai, todėl iš viso susidaro 8 stotys vartuose.
Greta Kryžiaus kelio Vepriuose yra ir Dievo Motinos Sopulingosios stotys arba, anot vietinių žmonių, „Marijos takeliai“. Tai 12 paskutiniųjų Kryžiaus kelio stočių. „Marijos takeliai“ maldininkų apeinami priešinga Kryžiaus keliui kryptimi. Kelio ilgis apie 2 km. Dalis Kryžiaus kelio ir Cedrono upelio – privati valda, kurios laisvas lankymas galimas tik atlaidų dienomis.[2] Kalvarijų kelyje yra dar viena ypatinga vieta – Cedrono upelis, Riešės žemupys, pavadintas bibliniu vardu. Tikima, kad jo vanduo turi gydomųjų galių. Žmonės čia prausiasi, per Sekmines brenda basomis ir keliais, vandenį vežasi namo.[3]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istoriniai šaltiniai liudija, kad Veprių Kalvarijos buvo įrengtos susipykus Upninkų ir Veprių miesteliams dėl bažnyčios. Sugriuvus Upninkų bažnyčiai, caro valdžia neleido jos restauruoti, tad Vilniaus arkivyskupijos administratorius nutarė įkurti parapiją Vepriuose, o Upninkų bažnyčios inventorių pervežti į Veprių bažnyčią. Upninkiečiai neleido paimti inventoriaus, riaušės tarp jų ir vepriškių truko pusantros paros. Riaušes laimėjus vepriškiams, upninkiečiai boikotavo naująją bažnyčią. Kad parapijos bažnyčia Vepriuose nebūtų tuščia, buvo iškelta idėja čia įkurti Kalvarijas. Šios idėjos autorystė nėra aiški. Yra trys versijos: pirmoji, kad tai vietos bažnyčios klebono ir netoliese (Milašiūnuose) veikusio dominikonų vienuolijos namų iniciatyva; antroji, kad tai vietos bažnyčios klebono ir dvarininko iniciatyva, ir trečioji, kad tai lenkų ir lietuvių maldininkų nesantaikos problemos Vilniaus Kalvarijose, rezultatas.
Anksčiau nei Vepriuose, Lietuvoje Kalvarijos buvo įkurtos tik Verkiuose ir Žemaičių Kalvarijoje. Kalvarijų planas buvo parengtas Vilniaus Kalvarijų pavyzdžiu, statant vartus ir koplytėles, o iš Jeruzalės viena maldininkė atvežė dvylika maišelių šventosios žemės.
Kryžiaus kelio stotys Vepriuose įsteigtos 1846 m., kai pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai. Tuomet pirmosios koplytėlės buvo medinės, sukaltos iš lentų. 1882–1900 m. Veprių ūkininkų lėšomis dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, pakeistos mūrinėmis. Į šias dvi didžiąsias medines koplytėles buvo galima patekti ir ten melstis.
Koplytėlės nukentėjo nuo artilerijos per Pirmąjį pasaulinį karą. 1923 m. kunigo Pranciškaus Mirskio iniciatyva senieji sunykę Kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais, tapytais ant cinkuotos skardos, tačiau žemesnio meninio lygio (keli jų saugomi Veprių muziejuje). Sekminių metu Kalvarijose būdavo apeinami Kristaus kančios keliai. Maldininkų, atvykstančių į Sekminių atlaidus, skaičius nuolatos augo ir tarpukario laikotarpiu į Veprius jų atvykdavo tūkstančiai. Apie Veprių Kalvarijas dar 1927 m. buvo išleistas vadovėlis „Jėzaus Kristaus kančios kelių arba Kalvarijų vadovėlis taikomas Vilniaus ir Veprių Kalvarijoms apvaikščioti“.
Veprių kryžiaus kelio stočių koplytėlės sovietmečiu, 1962–1963 m. buvo nugriautos (išliko tik šventoriuje stovėjusios koplytėlės). Tačiau tikintieji ateidavo melstis į tas vietas, kur jos stovėjo, o jų stovėjimo vietas žymėdavo kryžiais ar gėlėmis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1989–1990 m., Klebono Vaclovo Ramanausko, apylinkės seniūnės Janinos Akstinavičienės ir kt. iniciatyva sunaikintosios Kryžiaus kelio stočių koplytėlės buvo atstatytos už tikinčiųjų paaukotas lėšas. Siekiant surinkti lėšų, Veprių bažnyčioje buvo surengtas labdaringas Lietuvos nacionalinės filharmonijos atlikėjų koncertas. Kalvarijų atstatymui atminti šalia bažnyčios didžiųjų vartų ir XXIX stoties pastatytas medinis koplytstulpis. Pagrindiniai aukotojai nurodyti paminklinėse lentelėse pritvirtintose prie atstatytų koplytėlių šonų.
Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Kristaus kapo koplyčia – XXXIV stotis -
Paskutinės vakarienės vieta (prie kapinių) -
III stotis (už jos stūkso Veprių ąžuolas) -
IV stotis
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Alfonsas Motuzas. Veprių Kalvarijos: istorija, apeigos ir muzika, vadovėlis aukštosioms mokykloms, 2005
- Alfonsas Motuzas. Veprių Kalvarijos: istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai, monografija, VDU, 2006
- Alfonsas Motuzas. Veprių Kalvarijų maldos ir giesmės, mokslinė monografija, VDU, 2010
