Velkiavimas

Velkiavimas – vienas iš seniausių žūklės būdų. Anksčiau velkiautojai blizgę užmesdavo ranka ir išleidę norimą kaproninės virvelės atkarpą, valties pagalba vilkdavo ją paskui. Laisvoji virvelės dalis būdavo suvyniojama ant lanktelio. Kad pajustų kibimą kartais žvejai kaproninę virvelę rišdavo sau prie rankos arba kojos. Velkiaujant gaudomos tik plėšrios žuvys: lydekos, starkiai, šamai, ešeriai. Rečiau salačiai, šapalai, lašišos, margieji upėtakiai.

Velkiavimo technika

Atsiradus spiningui velkiaujama paprasčiau. Dabar žvejys mėgėjas, užmetęs dirbtinį masalą, atremia meškerę į bortą ir irkluodamas valtį plaukia palei ežero pakrantes. Velkiaujant naudojamos įvairiausios pagalbinės priemonės. Šiuolaikinis velkiautojas turi turėti ne tik valtį, bet ir elektrinį arba benzininį variklį. Variklis padeda aplankyti didesnius vandens telkinio plotus ir kartu keisti traukiamo masalo greitį. Žvejai mėgėjai velkiaudami naudoja meškeres, kuriomis galima mėtyti svorius nuo 20 iki 100 g. Spiningų ilgis įvairus – nuo 2,4 m iki 2,7 m. Kartais naudojamos ir 3 m meškerės.

Dabartinis velkiavimas kaip žvejybos būdas neįmanomas ir be kitų pagalbinių prietaisų. Neretai dėl konstrukcinių dirbtinių masalų ypatybių nepavyksta jų panardinti į norimą gylį, todėl tam naudojami papildomi svareliai. Paprasčiausias būdas – prie trišakio segtuko rišamas pavadėlis, kurio gale tvirtinama blizgė arba vobleris (kalbininkai jį siūlo vadinti blizge su liežuvėliu). Prie kitos kilpelės rišamas svarelis. Jo svoris parenkamas atsižvelgiant į žūklavietės gylį. Kuo didesnis gylis, tuo sunkesnis svarelis. Ši sistema turi trūkumą – kartais sunku pastebėti atsargesnius žuvies prisilietimus prie masalo.

Paskutiniu metu tarp velkiautojų išpopuliarėjo taip vadinama „downriggers“ sistema. Lietuviškai ją reikėtų vadinti gervės sistema. Prie valties borto tvirtinami laikikliai ant kurių sumontuojama gervė Aukščiau jos – spiningas. Ant gervės valo rišamas svarmuo. Kiek aukščiau jo – pavadėlis su segtuku. Spiningo valas su pasirinktu masalu tvirtinamas prie jo. Žvejojant su gervėmis apie žuvies kibimą praneša ne spiningo linktelėjimas, bet jo išsitiesimas.

Echolotas padeda rasti dugno nelygumus, povandeninius kalnelius, šlaito perkritimus ir t. t. Tas vietas, kur (ypač rudenį) susirenka didžioji dauguma plėšrių žuvų.

Dirbtiniai masalai

Velkiaujant dažniausiai naudojami šie dirbtiniai masalai: blizgės, guminukai, vobleriai.

Blizgės – užmirštas, tačiau geras dirbtinis masalas. Trūkumas – ne kiekvieno modelio vartiklėmis galima velkiauti norimame gylyje. Panaudojus anksčiau minėtas papildomas sistemas galima sėkmingai jomis gaudyti lydekas, šamus. Rečiau sterkus arba ešerius. Blizges gamina daugelis užsienyje įsikūrusių firmų. Tačiau tinkamas šiam žvejybos būdui galima rasti ir Lietuvoje. Tokias gamina Tauragėje įsikūrusi UAB „Zumpė“ ir Ko.

Vobleriai – populiariausias ir dažniausiai naudojamas masalas. Seklesniuose ežeruose velkiautojai žvejoja plaukiančiais vobleriais. Tačiau gilesniuose ežeruose naudojami ir skęstantys. Populiariausi tarp žvejų mėgėjų yra firmos „Rapala“ gaminami vobleriai. Lietuvoje velkiavimui tinkamus gamina firmos „Aisė“ ir „Vivingra“.

Guminiai masalai. Šiuos masalus velkiautojai vadina sezoniniais. Juo plėšrūnės gaudomos prieš užšąlant telkiniams. Tačiau efektyviai jais velkiauti galima visą sezoną.

Šaltiniai

1. Ričardas Adamonis. „Plėšriųjų žuvų gaudymas“. 1996 m. Psl. 96

Nuorodos

• Blizgės Archyvuota kopija 2004-06-23 iš Wayback Machine projekto.
• Guminukai Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
• Vobleriai Archyvuota kopija 2005-12-14 iš Wayback Machine projekto.