Vasilijus Archipovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
B-59 branduolinėmis torpedomis ginkluotas povandeninis laivas, kurio ataką sustabdė V. Archipovas.

Vasilijus Aleksandrovičius Archipovas (rus. Василий Александрович Архипов) (19261998) buvo Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno karininkas, Kubos raketų krizės metu atsisakęs paleisti torpedą su branduoline kovine galvute. Jis veikė kaip karininkas, savo kompetencijos ribose, tačiau iš trijų ataką patvirtinti turėjusių žmonių vienintelis pasakė „ne“. Plačiai visuomenei ši istorija ilgai buvo nežinoma.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

V. Archipovas gimė valstiečių šeimoje. Pašauktas į armiją, jis dalyvavo Antrajame pasauliniame kare prieš Japoniją, tarnaudamas karo laive. Vėliau jis tarnavo Baltijos, Juodosios ir Šiaurės jūromis plaukiojusiuose povandeniniuose laivuose, buvo atominio, branduolinį ginklą nešančio povandeninio laivo K-19 karininkas. Šis dar nepatikimas laivas patyrė daug incidentų. Vieno jų metu, švitinant radiacija ir gresiant realiam branduolinio sprogimo pavojui, laive kilo maištas. Dalis karininkų pareikalavo nedelsiant nuskandinti laivą, išsilaipinant greta buvusioje Jan Majeno saloje. Bandydamas įvesti tvarką, kapitonas įsakė nedelsiant nuskandinti visus ginklus, palikdamas tik pistoletus sau ir dar keletui karininkų, įskaitant Archipovą. Šio incidento metu Archipovas gavo rimtą radiacijos dozę tačiau laivyne tebedirbo.

Karibų krizė[taisyti | redaguoti kodą]

1962 m. spalio 4 d. Karibų krizės metu vienuolika amerikiečių eskadrinių minininkų ir lėktuvnešis USS „Randolph“ netoli Kubos užspaudė branduoliniu ginklu ginkluotą sovietinį povandeninį laivą B-59 ir, siekdami priversti jį iškilti ir prisistatyti, ėmė mesti gilumines bombas. Nors tai buvo mokomosios, mažiau pavojingos bombos, sovietų laivo kapitonas nusprendė, jog prasidėjo karas. Kadangi laivas turėjo teisę gintis ginklu, jei būtų užpultas, kapitonas nusprendė paleisti branduoliniu užtaisu ginkluotą torpedą. Kaip vėliau paaiškėjo, apie laivo branduolines torpedas amerikiečiai nežinojo.

Pagal laivui nustatytas taisykles, branduolinė torpeda galėjo būti paleista tik vienbalsiai sutinkant kapitonui ir dviem kitiems laive buvusiems karininkams. Iš jų, prieš šį sprendimą pasisakė tik V. Archipovas, galop įtikinęs kapitoną iškelti laivą į paviršių, perduoti signalą „baikite provokaciją“ ir kreiptis į Maskvą nurodymų.[1] Atsakydami į signalą, amerikiečiai ataką sustabdė. Labai tikėtina, jog tuo būdu buvo sustabdyta branduolinio karo pradžia.[2]

Vėlesnė karjera[taisyti | redaguoti kodą]

Skirtingai nuo panašiai žinomu tapusio Stanislavo Petrovo, V. Archipovo veiksmai vėliau buvo įvertinti teigiamai. Jis ir toliau darė sėkmingą karjerą, 1975 metais buvo paaukštintas į kontradmirolus, vėliau viceadmirolus, buvo Kirovo laivybos akademijos vadovas, kol 1980 metais pasitraukė į pensiją. Mirė 1998 m. 2003 metais (jau po mirties) Italija jį apdovanojo savo nacionaline premija Mūsų laikų angelai.

Kita panaši istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Noam Chomsky (2004). Hegemony or Survival: America's Quest for Global Dominance. New York: Henry Holt, 74. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0-8050-7688-3“..
  2. The Cuban Missile Crisis: 40 Years Later (interviu)