Varoatozės erkė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Varroa destructor
Varoatozės erkė (Varroa destructor)
Varoatozės erkė (Varroa destructor)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Klasė: Voragyviai
(Wikispecies-logo.svg Arachnida)
Būrys: Erkės
(Wikispecies-logo.svg Acari)
Šeima: Parazitinės erkės
(Wikispecies-logo.svg Parasitidae)
Gentis: Varroa
(Wikispecies-logo.svg Varroa)
Rūšis: Varoatozės erkė
(Wikispecies-logo.svg Varroa destructor)
Binomas
Varroa destructor
Anderson & Trueman, 2000

Varoatozės erkė (lot. Varroa destructor) – bitėms labai kenkianti parazitinė erkė. Praeityje ši rūšis klaidingai vadinta anksčiau žinomu Varroa jacobsoni vardu. Varroa jacobsoni parazituoja Azijoje laikomas Apis cerana ir yra palyginus mažiau pavojinga. Tik apie 2000 metus paaiškėjo, jog Europoje laikomas Apis mellifera užpuolė irgi iš Azijos kilusi, bet kita erkių rūšis. Varroa jacobsoni Apis mellifera šeimoje gyventi negali.

Gyvenimo būdas[taisyti | redaguoti kodą]

Savo aštuoniomis kojomis erkės prikimba prie suaugusių bičių ar jų lervų ir siurbia hemolimfą. Tokia šeima nusilpsta ir negydoma paprastai visada žūva (dažniausiai žiemą arba ankstyvą pavasarį). Suaugusi erkė padeda kiaušinėlius į tuščią korio akutę. Išsiritusios jaunos erkės užpuola ten besivystančią bitės lervą. Erkės dauginimosi ciklas trunka tik dešimt dienų. Ši bičių liga vadinama varoatoze.

Bitės aktyviai kovoja prieš erkes, nukąsdamos joms kojas, kad negalėtų įsikabinti. Aviliuose randama tokių apkandžiotų erkių, bandoma išvesti tą geriau sugebančias bičių veisles.

Fizinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Iš išorės erkė padengta stangria, labai chitinizuota, rudos spalvos kutikula. Jos paviršius padengtas plonais šereliais. Po ja yra hipoderma. Suaugusi erkė turi 4 poras nariuotų kojų. Kojos trumpos ir storos, baigiasi čiulptukais arba siurbtukais., kuriais erkė prisitvirtina prie bitės kūno. Taip pat tokiomis kojomis erkė lengvai vaikšto bičių korio sienelių paviršiumi. Patelės – skersai ovalios formos. Erkės kūnas – idiosoma – priekyje jungiasi judria jungtimi su burnos organais - gnatosoma. Burnos organų pamatinė dalis – vamzdelio pavidalo – gnatobazė. Ji susidaro iš suaugusių pedipalpų pamatinių narelių. Patino kūnas beveik apvalus, priekinis galas nusmailėjęs, kutikula – baltos arba pilkšvos spalvos, mažai chitinizuota. Po krūtinės skydeliu yra lytinė anga. Patinai randami uždarose korių akutėse ant bičių ir tranų lervų bei lėliukių. Korių akutėse patinai susiporuoja su patelėmis ir gaišta.

Virškinimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Prasideda burna. Į burnos ertmę atsiveria viena pora seilių liaukų. Iš burnos ertmės maistas patenka į raumeningą ryklę, iš jos į trumpą stemplę, o pastaroji atsiveria į centrinę žarną. Erkės žaryne yra keturios porinės ir dvi neporinės aklosios ataugos. Į šias ataugas erkė gali prisisiurbti daug maisto. Centrinė žarna pereina į tiesiąją žarną, kurioje yra išsiplėtimas – rektalinė pūslė. Ši pūslė į išorę atsiveria analine anga.

Šalinimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Sudaryta iš dviejų plonų Malpigijaus vamzdelių, kurie tęsiasi erkės šonais ir atsiveria į rektalinę pūslę.

Kraujotakos sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Neuždara. Virš centrinės žarnos yra ampulės pavidalo širdis. Užpakaliniame širdies gale yra angelė, pro kurią į širdį iš kūno ertmių patenka hemolimfa.

Nervų sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Jos centras yra vienas nervinis mazgas. Jis esti ties ta vieta, kur stemplė susijungia su žarnynu. Iš mazgo išeina nerviniai kamienai į kojas ir vidaus organus.

Kvėpavimo sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Sudaryta iš plonų vamzdelių – trachėjų – tinklo.Trachėjos į išorę atsiveria angelėmis – stigmomis.

Lytinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Patelės turi porinę kiaušidę, du kiaušintakius, neporinę gimdą ir makštį. Lytinė angelė atsiveria krūtinės skydelio užpakaliniame krašte.

Reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Parazituoja bites, sukelia bičių varoozę. Padaro daug žalos bitynams. Ligą platina sergančios bičių šeimos ir jų spiečiai. Šeimos viduje sukėlėją platina ir kitas šeimas užkrečia bitės darbininkės, taip pat bičių motinos, ant kurių kūno yra erkių patelių. Bičių varooze sukelia Varroa Jacobsoni erkė. Naikinti šias erkes sunku tačiau bitynus galima išgelbėti. Svarbu pastebėti ligą, ištirti bityną ir laiku pradėti bityno gelbėjimą.

Kovos metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Įvairūs vaistai labai sumažina erkių skaičių, šeima gyvena ir prineša pakankamai medaus. Šiuo metu Lietuvoje erkės yra užpuolusios beveik visas šeimas. Yra ir natūralių gydymo priemonių (pavyzdžiui, padidinta temperatūra) bei natūralių cheminių medžiagų (skruzdžių rūgšties garai, cukraus pudra, į avilį dedamos citrinos, mėtos ar čiobreliai). Avilio dugne įdedamas tinklelis, kad nukritusios erkės nebegalėtų pasiekti bičių. Nuo erkių bitės apsivalo ir spiesdamos, nes tuo metu kurį laiką neauginamos naujos lervos (parazitas negali pulti naujų bičių). Bitininkai kai kada ir patys laikinai uždaro motinėlę į narvelį, neleisdami dėti kiaušinėlių. Erkės labiau mėgsta tranus nei bites darbininkes, todėl kartais išpjaunami ir naikinami daug erkių sukaupę traniniai perai.

Šiuo metu bitės nuo varoatozės turi būti gydomos kasmet.