Varnupių piliakalnis
| Varnupių piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Varnupių piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Marijampolės savivaldybė | ||
| Seniūnija | Igliaukos seniūnija | ||
| Aukštis | 7-12 m | ||
| Plotas | 25x18 | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis pr. m. e. - XIII a. | ||
| Žvalgytas | 1859, 1954, 1962, 2006 | ||
| Tirtas | 1971 m. | ||
| Registro Nr. | A230KP /u.k. 22975: 22976, 5095 / AR339 / | ||
Varnupių piliakalnis su gyvenviete (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalūs kodai: komplekso – 22975, piliakalnio – 5095, gyvenvietės – 22976; seni registro kodai: komplekso – A230KP, piliakalnio – A230K1P, gyvenvietės – A230K2P; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR339) – piliakalnis su papėdės gyvenviete pietrytinėje Marijampolės savivaldybės teritorijos dalyje, Varnupių kaime (Igliaukos seniūnija).
Pasiekiamas keliu 2605 Marijampolė–Daukšiai–Šventragis , Varnupiuose, 400 m prieš kelio posūkį į kairę pasukus į kairę šiaurės kryptimi ir pavažiavus 320 m.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Piliakalnis žinomas nuo seno. Padavimai pasakoja, kad jį žemes nešdami kepurėmis supylė senovės lietuviai, gindamiesi nuo kryžiuočių. Esą, aikštelės viduryje buvęs įrengtas rūsys, kuriame gyventojai paslėpė nuo kryžiuočių savo turtus. Šis padavimas buvo sudominęs lengvatikius lobių ieškotojus, kurie piliakalnio viduryje buvo iškasę didelę duobę. Karo metais piliakalnio viršūnėje buvo iškasti apkasai, o šlaituose – slėptuvės.
1859 m. piliakalnį aprašė Lenkijos miškininkas, Sūduvos tyrinėtojas Aleksandras Polujanskis[1]. 1908 m. apie jį rašė kunigas Jonas Totoraitis[2], o 1909 m. – kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas[3].1935 m. duomenis apie jį surinko Valstybės archeologijos komisija, įpareigojusi žemės savininkus Ksaverą Bubnį ir Juozą Žukauską piliakalnį saugoti[4].
1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu AR339[5]. 1997 m. piliakalnis su gyvenviete įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą kaip kultūros vertybių kompleksas A230K[6], kuris 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 paskelbtas kultūros paminklu A230KP[7], o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu paminklu[8].
Piliakalnis su gyvenviete[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis ir papėdės gyvenvietė. Paminklo teritorijos plotas – 4000 m², nuo aplinkinių ganyklų atitvertas betoninių stulpelių ir vielos tvora. Teritorijos pietiniame pakraštyje stovi informacinė lenta, o piliakalnio pietrytinėje papėdėje – betoninis anotacinio ženklo stovas.
0,11 km į pietvakarius nuo piliakalnio su gyvenviete teritorijos ribos stūkso mitologinis akmuo, vadinamas Patkaviniu.
Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengtas atskiroje kalvoje, stūksančioje Amalvo pelkių pietiniame krašte. Šlaitai statūs, 7–12 m aukščio. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 25x18 m dydžio, apjuosta 10–18 m pločio pylimu. Jis aukščiausias pietryčių dalyje – iki 2,5-3 m, o kitur – 0,5–1 m aukščio. Šiaurinėje pylimo dalyje yra 0,3 m gylio, 5 m pločio įdubimas, einantis 2 m pločio terasa šiaurės vakarų šlaitu žemyn – senojo įvažiavimo į piliakalnį vieta. Papėdėje piliakalnis apjuostas 0,2 m gylio, 3 m pločio grioviu ir už jo supiltu 0,4 m aukščio, 4 m pločio pylimu. Piliakalnis dirvonuoja, aikštelę kerta apkasai[9].
Papėdės gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rytinėje ir pietinėje piliakalnio papėdėse yra papėdės gyvenvietė, apimanti 0,1 ha plotą. Jos teritorija dirvonuoja.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1954 m. žvalgė Petras Tarasenka[10], 1962 m. – Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas[11], 2006 m. – Zenonas Baubonis[12]. 1971 m. tyrė Vilniaus universitetas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas)[13].
Piliakalnio aikštelės pietryčių dalyje buvo ištirtas 200 m² plotas ir padarytas rytinio pylimo pjūvis. Aikštelėje aptiktas 0,6-4,8 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta židinių, stulpaviečių, grublėtos bei žiestos keramikos, šlako, dvi titnago skeltės. Nustatyta, kad piliakalnio aikštelė buvo mažiausiai 3 kartus aukštinta užpilant metrinius molio sluoksnius. Molis buvęs sutvirtintas į jį įvairiomis kryptimis sudėtais pušiniais rąstais. Pylimas supiltas paskutiniu piliakalnio panaudojimo laikotarpiu iš smėlio ir žvyro, tvirtintas medžiais ir akmenimis[14].
Papėdės gyvenvietėje žvalgymų metu rasta geležies kritė, perdegusių akmenų, molio tinko.
Piliakalnis su gyvenviete datuojami I tūkstantmečio prieš m. e. pabaiga – XIII a.
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Padovinio piliakalnis 6 km | Šakališkių piliakalnis 12 km |
| ||||||||
| Tarašiškių piliakalnis 8 km |
|
Riečių piliakalnis 9 km | |||||||||
| Būriškių piliakalnis 11 km | Atesninkų piliakalnis 15 km | Bambininkų piliakalnis 7,5 km | |||||||||
Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aleksander Połujański. Wędrówka po gubernii augustowskie w celu naukowym odbite. – Warszawa, 1859. – Str. 327 Archyvuota kopija 2009-06-24 iš Wayback Machine projekto..
- ↑ Jonas Totoraitis. Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai. – Lietuvių tauta. – Vilnius, 1908. – T. 1. D. 2. – P. 178, 183.
- ↑ Juozapas Radziukynas. Suvalkų redybos pilekalniai su žemlapiu.- Varšuva, 1909. – P. 910.
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1. Ap. 1. B. 30. – L. 137–140, 143–148 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto..
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 122.
- ↑ Valstybės žinios. 1998, vas. 7. – Nr. 14.
- ↑ Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais. 1998-05-19.
- ↑ Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis. 2005-04-29.
- ↑ Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sudarytojai Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela). – Vilnius, 2005. – T. 2.
- ↑ Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. – Vilnius, 1997. – P. 110-111[neveikianti nuoroda].
- ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius: Mintis, 1975.- T. 2. – P. 176-177, Nr. 793.
- ↑ Zenonas Baubonis. Varnupių piliakalnio (Marijampolės r.) 2006 m. archeologinių žvalgymų ataskaita. – Kulturos paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
- ↑ Pranas Kulikauskas. Varnupių piliakalnio (Kapsuko raj.) tyrinėjimai 1971 m. – Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. – Vilnius, 1972. – P. 16–19.
- ↑ Pranas Kulikauskas. Varnupių (Kapsuko raj.) piliakalnis 1971 m. tyrinėjimų duomenimis. – Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. – Vilnius, 1974. – T. 14 (1). – P. 97–116.
- Pranas Kulikauskas. Užnemunės piliakalniai. – Vilnius, 1982. – P. 25-26, 81-82, pav. 52-60.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Sąrašas:Lietuvos piliakalniai
- Lietuvos piliakalniai. Varnupiai
- Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai[neveikianti nuoroda]
- Varnupių piliakalnio tyrinėjimai 1971 m.
- Varnupių piliakalnis su gyvenviete. Kultūros vertybių registras
- Varnupių piliakalnio su gyvenviete piliakalnis, vadinamas Kirvakalniu. Kultūros vertybių registras
- Varnupio piliakalnio su gyvenviete gyvenvietė. Kultūros vertybių registras