Vandenynų rūgštėjimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vandenynų paviršiaus pH pokytis nuo XVIII a. iki XX a. paskutinio dešimtmečio.

Vandenynų rūgštėjimas - pastovus Žemės vandenynų rūgštingumo didėjimas (pH mažėjimas), vykstantis dėl iš atmosferos sugeriamo anglies dioksido. Pagal apskaičiavimus, per laikotarpį nuo 1751 m. iki 1994 m. vandenynų paviršiaus vandens pH pakito nuo apytiksliai 8,179 iki 8,104[1].

Anglies ciklas[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl natūralaus anglies biogeocheminio ciklo, anglies dioksido koncentracijos didėjimas atmosferoje parodo anglies kiekio mažėjimą kitose ciklo dalyse (rezervuaruose) - biosferoje, litosferoje, hidrosferoje[2]. Kai kuri žmonių veikla - žemės naudojimo pokyčiai (miškų kirtimas), iškastinio kuro deginimas, cemento gamyba - sudaro papildomą (greta natūralių) CO2 srautą į atmosferą. Dalis šio papildomo kiekio lieka atmosferoje, dėl ko didėja CO2 koncentracijos, dalis įsisavinama fotosintezę vykdančių augalų,[3], ir dalis ištirpsta vandenynuose[4]. Teigiama, kad vandenynų sugeriama dalis sudaro apie ketvirtadalį antropogeninių emisijų[5]

Vandenyje ištirpęs CO2 reaguoja su vandeniu, taip susidarant kelioms molekulių grupėms: CO2 molekulės, anglies rūgštis, vandenilio karbonato (bikarbonato) HCO3- ir karbonato CO32- jonai. Šių molekulių kiekių santykis vandenyje priklauso nuo jūros vandens temperatūros bei pH/šarmingumo.

Rūgštėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vidutinis vandenyno paviršiaus pH[1]
Laikotarpis pH pH pokytis Duomenų šaltiniai
Iki pramoninės revoliucijos (XVIII a.) 8,179 0,000 tyrimai
1990 -2000 8,104 -0,075 tyrimai
2050 m (2×CO2 = 560 ppm) 7,949 -0,230 prognozė (modelis)[1]
2100 (IS92a)[6] 7,824 -0,355 prognozė (modelis)[1]

Dėl vandenyje tirpstančio anglies dioksido, vandenyne padidėja vandenilio jono H+ koncentracijos (mažinamas pH). Palyginimui, dabartinis pH pokytis (tempas ir dydis) kai kurių mokslininkų[7] prilyginamas 300 mln metų pokyčiui. Apskaičiuota, kad nuo pramoninės revoliucijos pradžios vandenynų paviršiaus pH sumažėjo šiek tiek mažiau nei 0,1 (kadangi pH skalė logaritminė, tai atitinka 25 % H+ kiekio padidėjimą), bei iki 2100 m. sumažės dar 0,3-0,5 vienetais, kadangi vandenynai sugeria daugiau antropogeninės kilmės CO2.[1][8]. Pokyčio dydis priklauso ir nuo žmonijos progreso mažinant CO2 emisijas, bei ar bus taikomos technologijos pokyčio mažinimui.[9]. Be to, nors vandenynai rūgštėja, jų vandens pH vis tiek aukštesnis nei tyro vandens (pH=7), tad šis kitimas taip pat gali būti apibūdinamas kaip vandenynų šarmingumo mažėjimas.

Nors didžiausi pokyčiai prognozuojami ateityje[1], NOAA mokslininkai jau yra aptikę ant Ramiojo Vandenyno šelfo ties Šiaurės Amerika didelį kiekį vandens su aragonito trūkumu, kas gali pakenkti jūrinėms ekosistemoms, kadangi daug jūros organizmų gyvena arba neršia šelfuose.[10]. Greitesnio nei prognozuota rūgštėjimo požymiai taip pat aptikti ir vidutinių platumų pakrančių regionuose.[11][12].

Galimos pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Nors vandenynų CO2 sugėrimas padeda mažinti antropogeninių CO2 emisijų įtaką klimato kaitai, manoma, kad vandenynų pH sumažėjimas turės neigiamų pasekmių, ypatingai kalkiniams organizmams. Pastarieji naudoja kalcitą arba aragonitą savo kiautams arba griaučiams. Tarp šių organizmų yra ir autotrofų ir heterotrofų, jiems priklauso koralai, dygiaodžiai, vėžiagyviai, moliuskai ir kt.

Normaliomis sąlygomis, kalcito ir aragonito koncentracijos paviršiaus vandenyje būna pakankamos, nes aplinka persotinta karbonato jonais. Mažėjant vandens pH (didėjant H+), mažėja ir karbonato koncentracija, ir tai veda į kalcio karbonato struktūrų irimą. Tyrimai parodė, kad įvairiose jūrinių organizmų grupėse sąveikoje su padidėjusia anglies dioksido koncentracija, kalkėjimas sumažėja ir padidėja irimas. Kaip bebūtų, kai kurių kitų tyrimų rezultatai buvo priešingi, arba skyrėsi priklausomai nuo tiriamų rūšių. Dėl to galimos ekologinės vandenynų rūgštėjimo pasekmės dar nėra aiškios, tačiau tikėtina, kad daugumai kalkinių organizmų tai pakenks. Be poveikio kalkėjimui, CO2 gali pakenkti dauginimosi ir fiziologinėms funkcijoms (pvz., organizmo skysčių rūgštėjimas, hiperkapnija), bei netiesiogiai mažėjant organizmų maisto atsargoms, tačiau supratimas apie šiuos procesus jūriniuose organizmuose kol kas nėra pilnas.

Neskaitant biologinių pasekmių, manoma, kad tolimesnėje ateityje vandenynų rūgštėjimas sumažins karbonatų nuosėdų susidarymą bei jau egzistuojančias nuosėdas, dėl ko kaip tik padidės vandenynų šarmingumas.[13] .

Monako deklaracija[taisyti | redaguoti kodą]

2008 m. spalio mėn. 150 mokslininkų Monake pasirašė deklaraciją, kuria siekiama atkreipti dėmesį į vandenynų rūgštėjimą, pramintą visuotinio atšilimo "dvyniu". Autoriai baiminasi, kad dešimtmečių bėgyje vandenynų rūgštėjimas pakenks jūrų organizmams, mitybos grandinėms, bioįvairovei bei žvejybai. Dėl poveikio mitybos grandinėms, vandenynų rūgštėjimas gali smarkiai paveikti komercinę žuvininkystę ir milijonų žmonių mitybą, sukelti koralinių rifų sunykimą, ir kt. Taip pat teigiama, kad kai kurios šiuo metu siūlomos kovos su klimato kaita "geoinžinierinės" technologijos, kurios mažintų koncentraciją atmosferoje perkeliant CO2 į vandenynus, neįvertina vandenynų rūgštėjimo aspekto.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Orr, James C.; Fabry, Victoria J.; Aumont, Olivier; Bopp, Laurent; Doney, Scott C.; Feely, Richard A. et al.. „Anthropogenic ocean acidification over the twenty-first century and its impact on calcifying organisms“. Nature, 437 (7059), 681–686 (2005). DOI:10.1038/nature04095. ISSN 0028-0836. 
  2. "carbon cycle." Encyclopædia Britannica. 2009. Encyclopædia Britannica Online. 11 Feb. 2009 <http://www.search.eb.com/eb/article-9020247>.
  3. Cramer, W.; et al.. „Global response of terrestrial ecosystem structure and function to CO2 and climate change: results from six dynamic global vegetation models“. Global Change Biology, 7, 357–373 (2001). DOI:10.1046/j.1365-2486.2001.00383.x. 
  4. Raven, J.A.; Falkowski, P.G.. „Oceanic sinks for atmospheric CO2“. Plant Cell Environ., 22, 741–755 (1999). DOI:10.1046/j.1365-3040.1999.00419.x. 
  5. Monako deklaracija
  6. Review of Past IPCC Emissions Scenarios, IPCC Special Report on Emissions Scenarios (ISBN 0-521-80493-0).
  7. http://pangea.stanford.edu/research/Oceans/GES205/Caldeira_Science_Anthropogenic%20Carbon%20and%20ocean%20pH.pdf
  8. Raven, J. A. et al. (2005). Ocean acidification due to increasing atmospheric carbon dioxide. Royal Society, London, UK.
  9. Turley, C.. „Impacts of changing ocean chemistry in a high-CO2 world“. Mineralogical Magazine, 72(1), 359–362 (2008). 
  10. Feely, Richard; Christopher L. Sabine, J. Martin Hernandez-Ayon, Debby Ianson, Burke Hales.. „Evidence for Upwelling of Corrosive "Acidified" Seawater onto the Continental Shelf“. Science, 10 (2008). 
  11. Wootton, J.T.; Pfister, C.A. and Forester, J.D.. „Dynamic patterns and ecological impacts of declining ocean pH in a high-resolution multi-year dataset“. Proceedings of the National Academy of Sciences, 105, 18848–18853 (2008). DOI:10.1073/pnas.0810079105. PMID 19033205. 
  12. "Ocean Growing More Acidic Faster Than Once Thought; Increasing Acidity Threatens Sea Life." Science Daily: 2008-11-26. Nuoroda tikrinta 26 November 2008.
  13. Ridgwell, A.; Zondervan, I., Hargreaves, J.C., Bijma, J. and Lenton, T.M.. „Assessing the potential long-term increase of oceanic fossil fuel CO2 uptake due to CO2-calcification feedback“. Biogeosciences, 4, 481–492 (2007). 

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]