Vacys Vaivada

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vacys Vaivada (g. 1958 m. lapkričio 29 d. Telšiuose) – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1977 m. baigęs Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, tarnavo kariuomenėje, kariniame orkestre Vilniuje. 19801985 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, nuo 1985 m. dirbo moksliniu bendradarbiu Žemaičių muziejuje „Alka“, tvarkė ten sukauptą XVI–XIX a. rankraštinę medžiagą. 1993 m. atvyko dirbti į Klaipėdos universitete įsteigtą Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centrą: 19931995 m. kabineto vedėjas, nuo 1995 m. – mokslinis bendradarbis; 19992001 m. buvo šio centro direktorius. Vykdo ilgalaikį Žemaitijos ir Prūsijos istorijos šaltinių skaitmeninio tiriamojo archyvo kūrimo projektą. 1995 m. stažavosi Koblenco, Liuneburgo, Bonos archyvuose. Nuo 1995 m. dėsto Klaipėdos universiteto Istorijos katedroje. 2003 m. reorganizavus Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centrą į Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą, tapo jo mokslo darbuotoju, vėliau – vyresniuoju mokslo darbuotoju. Nuo 1999 m. skaito paskaitas Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Nuo 1988 m. – Žemaičių kultūros draugijos narys, vienas iš 1994 m. įsteigtos Žemaičių akademijos narių, nuo 2002 m. – Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas, nuo 2006 m. gruodžio – šios tarybos pirmininkas. 20032004 m. buvo Visuomeninės regioninės politikos tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento narys. Visuomeninės kultūros paveldo komisijos prie Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio narys. Nuo 2008 m. organizuoja Klaipėdos visuomenei skirtą istorijos paskaitų ciklą „Vakarai su senąja Klaipėda“. ICOMOS LIETUVA narys.

1995 m. sausio 9 d. Vilniuje apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Reformacija Žemaitijoje XVI a. II pusėje“ (vadovas – Alfredas Bumblauskas).

Mokslinių tyrimų kryptys: Žemaitijos istorija XVI–XVIII a., reformacija, Katalikų bažnyčia ir konfesionalizacija Žemaitijoje, Klaipėdos miesto ir krašto istorija.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausios publikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • V. Vaivada, „Dėl M. Vnučkos giminystės ryšių“, Žemaičių praeitis, 1993, T. 2, p. 83–85.
  • V. Vaivada, „Dokumentas apie S. Gorskio vedybas“, Žemaičių praeitis, 1993, T. 2, p. 277–279.
  • V. Vaivada, „Dėl A. Gorskio dalyvavimo 1831 m. sukilime. Mirusių per choleros epidemiją 1931 metais Biržuvėnų dvaro žmonių sąrašas“, Žemaičių praeitis, 1993, T. 2, p. 279–281.
  • V. Vaivada, „Bažnyčių tinklas Žemaitijoje („Descriptio dioecesis Samogitiensis“ duomenimis)“, Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 1994, p. 41–47.
  • V. Vaivada, „Über die Beziehungen zwischen Žemaitija und Herzogtum Preußen im 16. Jahrhundert“, Annaberger Annalen, 1996, Nr. 4, S. 93–106.
  • V. Vaivada, „Sedos dvaro raida XVI a.“, Žemaičių praeitis, 1997, T. 5, p. 29–34.
  • A. Butrimas, V. Žulkus, A. Nikžentaitis, V. Vaivada, E. Aleksandravičius, Žemaitijos istorija, Vilnius, 1997.
  • V. Vaivada, D. Jankauskaitė-Pauliukevičienė, „Dėl protestantų bendruomenių Žemaitijoje XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje“, Renesanso ir reformos įtaka Mažajai Lietuvai: mokslinės konferencijos medžiaga, Klaipėda, 1998, p. 46–57.
  • V. Vaivada, „Alsėdžių bažnyčios archyvas“, Žemaičių praeitis, 2002, T. 10, p. 147–150.
  • V. Vaivada, „Evangelikų bendruomenių ir bažnyčių tinklas Žemaitijoje XVI a.“, Kultūrinio landšafto kaita Žemaičių aukštumoje (Acta Academiae Artium Vilnensis, Nr. 34), sud. M. Iršėnas, Vilnius, 2004, p. 245–253.
  • V. Vaivada, Katalikų Bažnyčia ir Reformacija Žemaitijoje XVI a: esminiai raidos bruožai, Klaipėda, 2004.
  • Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XI), sud. V. Vaivada, D. Elertas, Klaipėda, 2005.
  • Archivführer zur Geschichte des Memelgebiets und der deutsch-litauischen Beziehungen (Schriften des Bundesinstitut für Kultur und Geschichte der Deutschen im östlichen Europa, Bd. 27), bearb. von C. Gahlbeck, V. Vaivada; hrsg. von J. Tauber, T. Weger, München, 2006.
  • V. Vaivada, „Biržuvėnų dvaro raida XVI amžiuje“, Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrinėjimai (Acta Academiae Artium Vilnensis, Nr. 47–48), sud. R. Butvilaitė, Vilnius, 2008, p. 7–15.
  • V. Vaivada, „Kultūrinė atmintis konfesionalizacijos procesų kontekstuose Žemaitijoje XVI a. II pusėje. 1579 m. vyskupijos vizitacijos pavyzdys“, Acta Humanitarica Universitatis Saulensis. Mokslo darbai, 2009, t. 9: Kultūrinės atminties kaita ir lokalinė istorija, p. 306–313.