Vaclovas Aliulis
| Vaclovas Aliulis | |
|---|---|
| Gimė | 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnuose, Krokialaukio valsčius |
| Mirė | 2015 m. gegužės 26 d. (94 metai) Marijampolė |
| Tautybė | lietuvis |
| Veikla | Lietuvos kunigas, marijonas, visuomenės veikėjas. |
Vaclovas Aliulis (1921 m. kovo 14 d. Krekštėnuose, Krokialaukio valsčius – 2015 m. gegužės 26 d. Marijampolėje) – Lietuvos kunigas, marijonas, visuomenės veikėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1937 m. marijonas. 1940 m. baigė Marijampolės marijonų gimnaziją. 1945 m. baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir Teologijos fakultetą, teologijos licenciatas.[1] 1944 m. birželio 11 d. įšventintas kunigu. Nuo 1991 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys.
1945–1948 m. kunigavo Varėnoje I, Marijampolėje, nuo 1948 m. – Vilniaus arkivyskupijos parapijose. 1965–1979 m. Lietuvos vyskupų konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos sekretorius, 1980–1990 m. pirmininkas. 1970–1974 m. Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektorius, atleistas sovietinės valdžios nurodymu. 1979–1993 m. kunigavo keliose Vilniaus bažnyčiose. 1980–1989 m. moterų vienuolių teologijos ir katechetikos slaptų kursų vienas vadovų; parengė daugumą vadovėlių. Dėstė slaptoje kunigų seminarijoje, parengusioje apie 20 kunigų Lietuvai ir Ukrainai.
Prasidėjus Atgimimui aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, organizavo katalikišką spaudą, rašė teologinius, publicistinius straipsnius. 1988–1991 m. Sąjūdžio Seimo Tarybos narys. 1988–1992 m. vienas katalikų blaivybės sąjūdžio organizatorių, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjų, 1992–1995 m. ir nuo 1999 m. jos prezidentas. 1989 m. įkūrė žurnalą „Katalikų pasaulis“, iki 1991 m. jo vyr. redaktorius. 1990–1993 m. leidyklos „Katalikų pasaulis“ direktorius. 1989–1992 m. Lietuvos ateitininkų federacijos dvasios vadas. 1989–1993 m. Lietuvos marijonų viceprovincijolas, 1993–1999 m. marijonų vienuolijos generalinis vikaras, 1993–1996 m. Romos marijonų vienuolyno, nuo 1999 m. Vilniaus marijonų vienuolyno vyresnysis.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1965 m. rūpinosi liturgine leidyba. Parašė pastoracinės teologijos vadovėlį. Parengė Romos katalikų „Apeigyną“ Lietuvos vyskupijoms (2 t. 1966–1967 m.), Katalikų kalendorių – žinyną (1982–1989 m., 1991 m., 1993 m.) Redagavo Romos mišiolo vertimą (8 t. 1982–1994 m., Č. Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą (1972 m., 1988 m., su V. Ališausku, A. Kučinskaite), A. Liesio „Psalmyno“ vertimą (1973 m.), N. Skurkio katekizmą „Mūsų tikėjimo šviesa“ (1980 m.) Bendradarbiavo žiniasklaidoje religinio švietimo, moralės ir kt. klausimais.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Palūšės bažnyčia ir parapija, istorinė apybraiža, 1954 m., išl. 1996 m.
- Žvilgsniai ne tik atgal, 1994 m.
- Geroji Atpirkėjo Motina, 2001 m.
- Vieno žąsiaganio istorija. Pasakojimai ir pamąstymai, 2007 m.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Dalia Čiočytė. Aliulis, Vaclovas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. – Vilnius, 2001. – ISBN 9986-513-95-2
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 19 psl.
- ↑ Arūnas Streikus. Vaclovas Aliulis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 353 psl.