Vilniaus universiteto biblioteka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio VU biblioteka)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vub logo.jpg
Įkurta 1570 m.
Vieta Vilnius, Lietuva
Lankytojai 28 411 registruotų vartotojų
619 531 apsilankymas (2011 m.).[1]
764 ekskursijos, kuriose VU biblioteką aplankė 11 080 asmenų (2011 m.)
Bibliotekos fondas 5 382 344 dokumentai (2012 m. sausio 1 d.) [2]
Darbuotojai 210
Generalinė
direktorė
{{{Generalinė direktorė}}}
Interneto svetainė www.mb.vu.lt
Kontaktai {{{kontaktai}}}


Vilniaus universiteto biblioteka (vaizdas iš Sarbievijaus kiemo pusės)

Vilniaus universiteto biblioteka (VUB) – seniausia Lietuvos akademinė biblioteka. Ją 1570 m. įkūrė jėzuitai. VU biblioteka yra 9 metais senesnė už Vilniaus universitetą. Viena iš nedaugelio Europos bibliotekų, veikianti tame pačiame pastate, kuriame ir įsikūrė. Istorinė bibliotekos vieta – Filologijos skaitykla. VUB saugoma apie 5,4 mln. dokumentų. Bendras lentynų ilgis – 166 km (palyginimui tai būtų atstumas nuo Vilniaus iki Rokiškio).[3] Šiuo metu biblioteka turi apie 29 000 registruotų vartotojų. 1753 m. VU buvo įkurta viena seniausių Europoje ir pirmoji Lietuvoje astronomijos observatorija: šiuo metu jos patalpose veikia Vilniaus universiteto biblioteka (VUB Baltoji salė). Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių, tarp jų ir iš Pietų Afrikos Respublikos, Šri Lankos, Taivano, Argentinos, Australijos, Kinijos, Indijos, Čilės, Korėjos ir kt.

Bibliotekoje lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai – prezidentai, karaliai, princai, tarp kurių – Belgijos karališkoji šeima, Velso princas Čarlzas, JAV prezidento žmona Laura Bush, popiežius Jonas Paulius II, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Nyderlandų karalienė ir daugelis kitų.[4]

Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, kuri įsikūrusi Universiteto g. 3, šalia Prezidentūros. Centrinėje bibliotekoje veikia abonementas, 13 skaityklų ir 3 grupinio darbo kambariai. Taip pat visame Vilniaus mieste išsidėstę 17 fakultetų ir centrų bibliotekų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos biblioteka[taisyti | redaguoti kodą]

Biblioteką (kartu su Vilniaus jėzuitų kolegija) 1570 m. liepos 17 d. įsteigė jėzuitai, į Lietuvą atvykę vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo akademijos, dar vėliau – ir universiteto biblioteka. Pagrindu bibliotekai tapo jai perduoti Žygimanto Augusto ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygų rinkiniai. Vėliau didelius knygų rinkinius bibliotekai perdavė ir kiti katalikų hierarchai ir pasauliečiai didikai: Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, kardinolas Jurgis Radvila, Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, Vilniaus kanauninkas Kazimieras Vaišnaravičius ir kiti.

pasauliečių, dovanojusių Vilniaus universiteto bibliotekai asmenines knygų kolekcijas, išskirtini Lietuvos didikai Sapiegos. 1655 metais jos dovanotų knygų registre buvo išvardyta apie 3 000 knygų, tarp jų – rečiausi inkunabulai ir kiti reti leidiniai. Per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4500 iki 11 000 tomų 1773 metais.

Bibliotekai augti trukdė karai, gaisrai ir grobstymai. Dėl to daug universiteto knygų atsidūrė užsienyje – Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, kitose valstybėse.

1773 metais panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus universitetą globoti apsiėmė Edukacinė komisija. 1781 metais universitetas buvo pavadintas Lietuvos vyriausiąja mokykla, ėmė keistis mokslinių tyrimų kryptys. Tuo metu VU bibliotekos fondai buvo papildyti gamtos mokslų ir medicinos knygomis.

Carinėje Rusijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Tragiškai pasibaigus 1794 metų sukilimui, įvyko 3-iasis Lietuvos—Lenkijos padalijimas, po kurio didžioji Lietuvos dalis su sostine Vilniumi atiteko carinei Rusijai. 1803 metais Lietuvos vyriausioji mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. XIX amžiaus antrajame dešimtmetyje Vilniaus universitetas jau buvo vienas pirmaujančių Rusijos imperijos universitetų. Mokslinio darbo pagyvėjimas palankiai veikė ir biblioteką.

Universiteto bibliotekai vadovauti 1804 metais paskirtas profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas. Jo pastangomis universiteto biblioteka tapo prieinama Vilniaus visuomenei. Nuo 1815 metų leista išsinešti knygas į namus – atidarytas abonementas. Knygos į namus buvo leidžiamos išsinešti universiteto darbuotojams ir studentams, švietimo apygardos tarnautojams, gimnazijos mokytojams. Biblioteka buvo perkelta į Mažąją aulą, ten įrengta 90 vietų skaitykla. G. E. Grodeko iniciatyva pradėtas sudarinėti kortelinis (abėcėlinis), vėliau sisteminis katalogas.

1832 metų gegužės 1 dieną caras Nikolajus I uždarė Vilniaus universitetą. Prasidėjo vienas liūdniausių bibliotekos istorijos laikotarpių – didelė jos fondų dalis buvo išvežta iš Vilniaus ir išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms.

Apie 1834 metus iš likusių universiteto knygų buvo mėginama kurti Vilniaus viešąją biblioteką, bet tai nepavyko. 1856 metais pradėjo veikti Archeologijos komisijos Senienų muziejus ir prie jo įsteigtas Skaitymo kabinetas. 1865 metais Senienų muziejus ir Skaitymo kabinetas buvo perorganizuoti į Vilniaus viešąją biblioteką ir muziejų. Bibliotekai buvo atiduoti po 1831 ir 1863 metų sukilimų uždarytų mokyklų, vienuolynų, konfiskuotų dvarų, privačių asmenų knygų rinkiniai – apie 200 tūkstančių tomų vertingų knygų bei rankraščių. 1914 metais Vilniaus viešoji biblioteka turėjo per 300 tūkstančių tomų ir užėmė 4 vietą tarp Rusijos imperijos bibliotekų, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu ji vėl buvo niokojama, vėl knygos buvo vežamos į Rusiją.

Po pasaulinių karų[taisyti | redaguoti kodą]

1970 m. pakabinta atminimo lenta ant bibliotekos sienos, skirta 400 metų jubiliejui

1919 metų balandžio 21 dieną Vilnių okupavo Lenkija. Spalio 11 dieną atkurtasis Vilniaus universitetas pavadinamas Stepono Batoro vardu. Universiteto bibliotekos fondai, nors ir nuniokoti, išliko dar gana gausūs, tačiau knygų lietuvių kalba buvo labai mažai.

1939 metais Lietuvai atgavus Vilnių, senoji Vilniaus universiteto biblioteka atgijo. Deja, netrukus Antrasis pasaulinis karas jos darbą vėl nutraukė. Bibliotekos darbuotojai karo metais visomis jėgomis gelbėjo knygų fondus nuo grobstymo ir gaisrų. Po karo reikėjo skubiai tvarkyti sugriautą universitetą ir biblioteką. Per trumpą laiką įrengtos skaityklos, organizuotas informacinis bibliografinis darbas. Bibliotekai pavyko sugrąžinti apie 13 tūkstančių įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų leidinių.

1962 m. ir 1968 m. kilo gaisrai, kuriuose sudegė tūkstančiai knygų. Seniesiems bibliotekos fondams buvo reikalinga restauracija, todėl 1968 metais tuometinio bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau rūpesčiu buvo įkurtas Restauravimo skyrius. 1969 metais pirmą kartą bibliotekos istorijoje atidarytas Grafikos kabinetas.

Nuo 1958 metų su pertraukomis leidžiamas Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis (išėjo 7 tomai).

1970-ieji – bibliotekos 400 metų jubiliejus, tris dienas truko iškilmės su gausybe svečių iš tuometinės TSRS ir Europos valstybių universitetų. Pasisekimo sulaukė jubiliejinė paroda Šv. Jonų bažnyčioje, dokumentinis filmas apie biblioteką. Jubiliejinių iškilmių metu atidaryta naujoji knygų saugykla.

1965 metais biblioteka tampa JTO depozitine biblioteka – vienintele Baltijos šalyse.

1979 m. VU bibliotekai suteikta pirma kategorija, leidusi padidinti darbuotojų atlyginimus. Šiuo laikotarpiu bibliotekos etatų ir padalinių skaičius buvo didžiausias per visą gyvavimo laikotarpį: jos struktūroje sukuriami 28 skyriai su iš viso 51 sektoriumi, kuriuose dirbo per 280 darbuotojų.

Rekonstravus universiteto pastatus, 1984 m. baigta statyti dar viena saugykla, į kurią buvo perkraustyti anksčiau koridoriuose, rūsiuose laikinai saugoti fondai.

1988 m. bibliotekoje pastatytas pirmasis displėjus, sujungtas su universiteto Skaičiavimo centru. Dešimtame dešimtmetyje biblioteka buvo vienintelė Baltijos šalyse, turinti interneto ryšį ir namų svetainę, viena pirmųjų besinaudojanti elektroniniu paštu – pradžioje iš vieno kompiuterio.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę[taisyti | redaguoti kodą]

Saulėtekio slėnyje kyla MKIC pastatų kompleksas

Nuo 1993 m. bibliotekoje veikia elektroninis katalogas. Tai pirmasis elektroninis katalogas Baltijos šalyse, nuo 1994 m. prieinamas per Internetą.

Bendradarbiaujant su UNESCO, 1998 m. išleista kompaktinė plokštelė „Istoriniai Vilniaus universiteto bibliotekos rinkiniai“ buvo antrasis tokio pobūdžio elektroninis leidinys visoje Lietuvoje.

2000 metais kartu su kitomis Lietuvos bibliotekomis pradėtos prenumeruoti duomenų bazės, pirmoji jų buvo universali visateksčių dokumentų duomenų bazė EBSCO.

Kitas reikšmingas įvykis – pirmosios lietuviškos knygos M. Mažvydo Katekizmo sukakčiai skirtų paminklinių durų įrengimas 2001 m.

Nuo 2001 m. gruodžio 1 d. bibliotekoje pradėjo veikti vartotojų aptarnavimo posistemė. Vilniaus universiteto studentai, bibliotekos vartotojai nuo tos dienos gali užsisakyti leidinį, esantį elektroniniame kataloge, iš bet kurios kompiuterizuotos darbo vietos, sužinoti, ar jis yra, ir tik tada ateiti į biblioteką.

2003 m. VUB tapo atkurtosios Vilniaus knygrišių gildijos (įkurtos 1664 m.) buveine (pirmininkas Cezar Poliakevič). 2003 m. išleistas katalogas „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“.

Sujungus 3 fakultetų (Komunikacijos, Teisės, Ekonomikos) bibliotekas, 2004 m. įsteigtas Saulėtekio informacijos centras. Tų pačių metų pabaigoje biblioteka parengė dovaną Vilniaus universitetui – virtualią parodą „Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis" (lietuvių, anglų kalbomis). Taip pat įkurtas VUB Ryšių su visuomene skyrius.

2005 m. pirmą kartą Lietuvos akademinių bibliotekų istorijoje VU bibliotekoje atidarytas Kompetencijos centras žmonėms su negalia – ODISĖJAS.

2006 m. baigtas naujojo bibliotekos pastato Saulėtekio slėnyje techninis projektas ir sukurta nauja Mokslinės komunikacijos centro koncepcija. 2006 m. VU centrinėje bibliotekoje pradėta kurti mediateka. Tai dokumentinių, mokomųjų ir šviečiamųjų kino filmų DVD kolekcija. 2006 m. pradėta VU centrinės bibliotekos patalpų rekonstrukcija.

2007 m. VU centrinėje bibliotekoje įkurtas Humanistikos ir informacijos centras. Tais pačiais metais biblioteka pasikvietė išorės ekspertą veiklos analizei ir rekomendacijoms iš JAV, Fulbright programos specialistę Barbie E. Keiser.

2009 m. kovo 26 d. pasirašyta trišalė sutartis (tarp LR švietimo ir mokslo ministerijos, Centrinės projekto valdymo agentūros ir Vilniaus universiteto) dėl naujojo Vilniaus universiteto bibliotekos pastato projekto „Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro“ (MKIC) finansavimo ir administravimo. Projektas bus įgyvendintas per 36 mėnesius nuo pasirašymo datos.

Vadovybė[taisyti | redaguoti kodą]

VU bibliotekos vadovai:

  • prof. Jonas Hėjus (iki 1575 m.)
  • Laurynas Rydzevskis (1756–1757)
  • Stanislovas Rostovskis (1765–1765)
  • Juozas Pažovskis (1778–1787)
  • Tadeušas Mackievičius (1787–1792)
  • Rapolas Litvinskis (1792–1799)
  • Augustinas Tomaševskis (1805) – adjunktas
  • Fransua de la Žumeljė (1807) – adjunktas
  • Gotfrydas Ernestas Grodekas (1804–1825)
  • Liudvikas Sobolevskis (1826–1830)
  • prof. Pavelas Kukolnikas (1830–1832)
  • Aleksejus Vladimirovas (1866–1869)
  • Jakovas Golovackis (1871–1888)
  • Julijanas Kračkovskis (1888–1902)
  • Flavianas Dobrianskis (1902–1913)
  • Dmitrijus Daugėla (1913–1915)
  • Eduardas Volteris (1919 m.)
  • Steponas Henrikas Rygielis (1924–1929)
  • Adomas Gracijonas Lysakovskis (1930–1939)
  • prof. Vaclovas Biržiška (1940–1941)
  • Elena Eimaitytė-Kačinskienė (1941, 1943 – laikinai ėjo direktorės pareigas)
  • prof. Juozas Baldžius (1944–1946)
  • Marija Burokienė (1946–1948 – laikinai ėjo direktorės pareigas)
  • prof. Levas Vladimirovas (1948–1964)
  • Stasė Vaidinauskaitė-Vaškelienė (1964–1968)
  • dr. Jurgis Tornau (1968–1985)
  • Birutė Butkevičienė (1985–2006; nuo 2006 m. rugsėjo iki 2008 m. – direktorė mokslo ir kultūros paveldui)
  • prof. Audronė Glosienė (1958 spalo 4 d. - 2009 sausio 26 d.) (generalinė direktorė nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2009 sausio mėn.)
  • Irena Krivienė (direktorė ekonomikai ir plėtrai nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2009 kovo mėn. Nuo 2009 kovo mėn. – generalinė direktorė)
  • doc. Marija Prokopčik (direktorė informacinei ir kultūros paveldo veiklai nuo 2008 m. rugsėjo mėn.)
  • Jūratė Kuprienė (direktorė ekonomikai ir plėtrai nuo 2010 m. sausio 4 d.)

Paslaugos[taisyti | redaguoti kodą]

Sidabrinė skaitykla, HIC

Bibliotekos paslaugos yra teikiamos ne tik Vilniaus universiteto studentams ir akademinei bendruomenei bet visiems LR ir užsienio piliečiams. Skaitytojo bilietas išduodamas nemokamai. Biblioteka teikia visas tradicines bibliotekų, taip pat išskirtines paslaugas, tokias kaip darbo vietų, patalpų rezervavimas, ekskursijos. Bibliotekoje veikia informacijos centras „Odisėjas“ žmonėms su negalia, sudaryta galimybė pateikti klausimus elektroniniu paštu užklausos forma, naudojantis „Skype“, užsakyti, kad biblioteka nupirktų knygą, kurios nėra skaitykloje.

VUB elektroninė biblioteka (VU bibliotekos ELektroninė BIblioteka) – el. ištekliai, ir el. paslaugos. ELBI ištekliais gali naudotis visi VU bibliotekos interneto svetainės lankytojai.

ELBI vartotojai gali:

  • atlikti dokumentų paiešką Vilniaus universiteto ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų kataloguose
  • skaityti mokslinę informaciją VUB prenumeruojamose duomenų bazėse ar elektroninėse knygose
  • skaityti elektroninius žurnalus bei kitus periodinius leidinius
  • rasti nuorodas į įvairias enciklopedijas
  • aplankyti virtualias parodas
  • pamatyti Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmenines kolekcijas
  • užsisakyti Vilniaus universiteto bibliotekos naujienlaiškį
  • skaityti VU bibliotekos darbuotojų tinklaraštį bei VU bibliotekos gidų tinklaraštį („gidaraštį“).

VU CB naujosios skaityklos[taisyti | redaguoti kodą]

Žalioji periodikos skaitykla, HIC
Lituanistikos skaitykla
J. Lebedžio kambarys
Filosofijos skaitykla
Periodikos skaitykla

Humanistikos informacijos centras (HIC, lot. hic – 'čia') atidarytas 2007 m. rugsėjo 7 d. HIC veikia belaidis internetas. Seminarų kambarius nemokamai gali rezervuoti studentai, dėstytojai. HIC fondą sudaro humanistikos studijų krypties leidiniai. HIC galima rasti dokumentinių ir meninių filmų DVD kolekciją.

HIC sudaro 4 patalpos (skaityklos):

  • Sidabrinė: jos atvirame fonde – naujausi šiuolaikinės humanistikos leidiniai, pagrindinių humanitarinių ir tarpdisciplininių studijų knygos bei žurnalai (mediateka);
  • Apelsininė – grupinio darbo kambarys (yra galimybė rezervuoti);
  • Riešutinė – informacinių technologijų laboratorija;
  • Žalioji (periodikos skaitykla), kurios atvirame fonde – įvairios tematikos naujausi žurnalai lietuvių ir anglų kalbomis.

Lituanistikos skaitykla buvo atidaryta 2008 m. po VUB rekonstrukcijos. Skaitykloje įrengtos kompiuterizuotos ir individualaus darbo vietos. Ją sudaro 2 patalpos, kuriose kaupiami mokslinių tyrinėjimų apie Lietuvos istoriją, kalbą, literatūrą, kultūrą ir meną dokumentai, išleisti Lietuvoje ir užsienyje nuo 1918 m. Viena Lituanistikos skaityklos patalpa – moderni skaitykla, kurioje sukaupta tarpukario periodika, vertingiausi moksliniai tyrinėjimai apie Lietuvos istoriją, geografiją, kultūrą, meną ir t. t. Kita Lituanistikos skaityklos patalpa pavadinta prof. Jurgio Lebedžio kambariu, skirtu lietuvių kalbos ir literatūros studijoms. Jame įrengta asmeninė J. Lebedžio kolekcija bei memorialinė ekspozicija. Kambaryje yra individualaus darbo vietos; yra galimybė rezervuoti kambarį paskaitoms ar seminarams.

Filosofijos skaitykla atidaryta 2010 metų kovo 2 dieną. Skaitykla perkelta iš Filosofijos fakulteto, taip pradėtas fakultetų bibliotekų integravimas į pagrindines Vilniaus universiteto bibliotekos patalpas. Skaityklą sudaro 4 patalpos, kuriose įrengta 40 individualių bei 11 kompiuterizuotų darbo vietų. Atviruose fonduose – edukologijos, filosofijos, psichologijos, sociologijos, socialinio darbo ir medicinos studijų literatūra. Skaitykloje veikia belaidis internetas.

Po remonto VU bibliotekos centriniuose rūmuose atidaryta Laikraščių skaitykla. Skaitykla yra III aukšte šalia Filosofijos skaityklos esančio koridoriaus pabaigoje. Skaitykloje rasite naujausius pagrindinius Lietuvoje leidžiamus dienraščius ir savaitraščius. Taip pat archyvinius laikraščių komplektus: „7 meno dienos“, „Atgimimas“, „Dialogas“, „Dienovidis“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Literatūra ir menas“, „Mokslo Lietuva“, „Šiaurės Atėnai“, „Tremtinys“, „Voruta“, „XXI amžius“. Skaitykloje veikia belaidis internetas.

Orientalistikos skaitykla atidaryta 2011 metų vasario 15 dieną. Skaitykla įkurta iki šiol nenaudojamose, architektūriškai sudėtingose, bet įdomiausiose ir aukščiausiai esančiose bibliotekos patalpose. Ši skaitykla – tyliausia bibliotekos vieta, skirta ramiam, ilgų apmąstymų reikalaujančiam darbui. Orientalistikos skaitykloje saugomi moksliniai ir mokomieji Azijos kalbų, kultūrų, religijų, filosofijos, antropologijos ir meno istorijos leidiniai, leidiniai originalo ir užsienio kalbomis bei grožinė literatūra, Alfredo Binderio orientalistinė kolekcija.

Kultūros paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

Retų spaudinių skyriuje yra apie 160 tūkstančių didelės mokslinės, kultūrinės ir istorinės vertės spaudinių, išleistų iki 1800 metų: 315 inkunabulų, 1650 paleotipų, didžiausias Lietuvoje senųjų lietuviškų knygų (1547-1917) rinkinys. Čia saugomas kartografijos fondas, kurį sudaro apie 1000 senųjų atlasų ir 10 tūkstančių žemėlapių.

Rankraščių skyriuje saugoma per 226 tūkstančius XIII–XX a. dokumentų įvairiomis pasaulio kalbomis [5].

Grafikos kabinete šiuo metu saugoma apie 92 tūkstančius darbų. Jame yra ir ekslibrisų rinkinys.

A. Mickevičiaus muziejuje galima rasti istorinės medžiagos, kuri yra susijusi su A. Mickevičiaus kūryba ir veikla.

Seniausi VUB eksponatai: „Žemės donacija“ (datuojama 1209 m.); iliuminuota, rankraštinė knyga „Psalterium Mariae“; Inkunabulas „Rabanus Maurus. Opus de universo“ (Strassburg, 1467).

Be to, VUB yra saugoma: Martyno Mažvydo Katekizmas, kuris yra suskaitmenintas ir pateikiamas tarp Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninių kolekcijų; Kazimiero Semenavičiaus knyga „Didysis artilerijos menas“ (1650 m.); Mažiausia knyga Lietuvos spaustuvėms 475 (1997 m.) (knyga yra 10x11 mm dydžio); Vilniaus arba Rybiškių lobis; žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų autografų kolekcija.

VU bibliotekos istorinės salės[taisyti | redaguoti kodą]

Pranciškaus Smuglevičiaus salė[taisyti | redaguoti kodą]

P. Smuglevičiaus salė

Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausiojo Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) vardu. Tai XVII a.pradžios universiteto salė. Jau XVI a. antroje pusėje joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius. Salė turi XVII a. pradžiai būdingus cilindrinius skliautus su liunetėmis. Salės viduryje skliautuose XX a. pradžioje restauruota išlikusi XVII a. freska, vaizduojanti mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Iki XVIII a. pabaigos čia buvo akademijos valgykla (refektorius). Salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. Jau 1804 m. atnaujintoje salėje buvo sušauktas mokslo metų pradžios posėdis. Salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula[6]. Uždarius universitetą, salė atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. 1855 m. salė buvo perleista Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos Senienų muziejui. 1865 m. salė buvo perleista Vilniaus viešajai bibliotekai.

1929 m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius J. Hopenas. Skliautų viduryje, trijų Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas K. Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per 1929 m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.

Šiuo metu istorinė P. Smuglevičiaus salė – viena įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų universiteto architektūrinio ansamblio vietų. Ne tik dėl ypatingo salės dekoro, kuris yra vienintelis Lietuvoje išlikęs P. Smuglevičiaus polichromijos pavyzdys, bet ir dėl unikalių ekspozicijų, rengiamų iš Bibliotekos retų spaudinių skyriaus kolekcijų. Istorinė salė dar laukia restauracijos, bet 2008 metais buvo atlikti būtiniausi darbai jos reprezentatyvumui išlaikyti ir sudaryti palankesnes sąlygas retų dokumentų skaitytojams ir tyrinėtojams. Buvo atnaujintas parketas, sudėtas universitetui švenčiant 400 metų jubiliejų (1979 m.), restauruota dalis XIX a. antroje pusėje pagamintų baldų, pakeista nuo 1929 m. neatnaujinta elektros instaliacija.

Joachimo Lelevelio salė[taisyti | redaguoti kodą]

J.Lelevelio salė

J. Lelevelio salė XVIII a. atrodė kitaip. Jėzuitų laikais per du jos aukštus – antrąjį ir trečiąjį – į viršų kilo beveik kvadratinė koplyčia su skliautuotomis lubomis. XIX amžiaus pirmame ketvirtyje panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje buvo piešimo katedra. Joje yra dirbęs tapytojas Jonas Rustemas.

1929 m. pagal žymaus Vilniaus universiteto profesoriaus, istoriko Joachimo Lelevelio paskutinę valią jo palaikai buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse, o turtinga biblioteka, atlasų ir žemėlapių kolekcija atiteko Vilniaus universitetui. Joachimas Lelevelis, Vilniaus universiteto auklėtinis, vėliau profesorius, dėstęs visuotinę istoriją, turėjęs didžiulės įtakos filomatams ir filaretams, Vilniaus universitete veikusių studentiškų savišvietos organizacijų nariams, domėjęsis Lietuvos istorija ir lietuvių kalba ir įtakojęs vadinamąjį mokytų žemaičių sąjūdį, susirašinėjęs su D. Poška[7].

1930 m. J. Hoppenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta J. Lelevelio knygų ir atlasų kolekcija. Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.

Baltoji salė (senoji observatorija)[taisyti | redaguoti kodą]

Baltoji salė
Lietuvos didiko Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės padovanotas pirmasis Vilniaus astronomijos observatorijos teleskopas. (Bibliotekos Baltoji salė)

Baltoji salė – sudėtinė senosios observatorijos dalis. Baltojoje salėje buvo įsikūrusi ketvirtoji Europoje Astronomijos observatorija. Projekto autorius ir statytojas – įžymus Lietuvos architektas, astronomas, VU profesorius T. Žebrauskas. Jau 1752 m. rudenį jis ėmėsi astronomijos observatorijos projektavimo. Statybai lėšų paaukojo I. Oginskis ir jo duktė E. Oginskaitė-Puzinienė. Observatoriją sudarė Baltoji salė, Mažoji salė, du lengvi keturkampiai triaukščiai bokštai ir du vieno aukšto bokšteliai. Tai erdvi, 6,40 m. aukščio patalpa, gerai apšviesta iš abiejų pusių 14 langų. T. Žebrausko suprojektuotą Baltąją salę į tris dalis skaido šeši masyvūs barokiniai wikt:Pilioriuspilioriai, apjuosti puošniais karnizais. Salės lubose įrengta ovalinė anga jungiasi su virš jos esančia mažesne sale, kuri yra tarsi Baltosios salės tąsa. Taip buvo perteikta barokinės begalybės idėja. Įspūdingi salės meniniai akcentai – arkų voliutos ir konsolės, kurios teikia salei klasikinės rimties.

Salės, į kurią vedė sukti laiptai, grindys išklotos akmeninėmis smiltainio plokštėmis. Siaurais laipteliais galima pakilti į išlikusį vieną iš dviejų Observatorijos bokštelių – pasidairyti po Universiteto rūmus ir Vilniaus senamiestį iš viršaus. Ypač puošnaus salės gale esantis durų portalas su dviem dorėninio orderio piliastrais. Frizo metopose pavaizduoti keturi Zoadiako ženklai: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Timpano viduryje – gipsinis medalionas su karaliaus Augusto Poniatovskio portretu. Virš frontono – deivės Dianos alegorinė figūra, laikanti fundatorės E. Oginskaitės-Puzinienės portretą, ir Uranija su žvaigždžių vainiku rankoje. Abiejuose portalo pusėse stovėjo iki mūsų dienų neišlikusios dvi Nikės figūros[8]. Šis protalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasicizmo pavyzdys, kuriame suderintas iš baroko paveldėtas puošnių detalių bei simbolių gausumas ir naująjį klasicizmo stilių lemianti architektūrinių dalių pusiausvyra bei tektonika.

XVIII a. pabaigoje M. Počobuto iniciatyva pagal architekto Martyno Knakfuso projektą pristatytas klasikinio stiliaus observatorijos priestatas. Į jį buvo atgabentas didžiulis kvadrantas ir kiti instrumentai.

Astronomijos observatorija pergyveno patį universitetą ir veikė iki 1882 m. balandžio 20 dienos. 1876 metais observatorija labai nukentėjo nuo gaisro, o 1883 metais buvo uždaryta. Salė restauruota 1995–1997 m. Restauravimo projekto autorė architektė A. Švabauskienė. Dabar salė priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai, kurioje veikia skaitykla. Salę puošia senieji istoriniai astronomijos prietaisai, gaubliai, nuolat rengiamos parodos.

Filologijos skaitykla[taisyti | redaguoti kodą]

Filologijos skaitykla

Virš buvusio jėzuitų refektoriaus, dabar Smuglevičiaus salės, antrame aukšte yra XVII a. salė – buvusi jėzuitų svetainė-biblioteka (Hypocanastum commune). Salės architektūrinę vertę pabrėžia XVII a. žemi cilindriniai skliautai su liunetėmis.

Kaip ir P. Smuglevičiaus salėje, čia išlikę būdingi XVII a. skliautai, Rytinėje sienoje restauruotas XVIII a. freskos fragmentas – polichrominių tyrimų dėka surastas nutapytas langas, išlikęs jėzuitų svetainės laikų, ir tapybos frangmentas galinėje sienoje. Spėjama, kad tai tapybos apie buvusio židinio angą likučiai[9].

XVII a. skliautuose atsirado įtrūkimų, todėl sienos buvo suveržtos metalinėmis juostomis – ankeriais. Salėje atstatytas skydinis parketas [pagal XIX a. vidurio parketų pavyzdžius, išlikusius Universiteto patalpose. Ant galinės sienos kabo Vilniaus universiteto auklėtinio, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriaus Simono Daukanto portretas. Tai Dailės muziejuje saugomo 1850 metais tapyto Jono Zenkevičiaus paveikslo kopija.

Po daugelio rekonstrukcijų salė prarado savo pirminį vaizdą. Jėzuitų laikus šiandien primena renesansinė salės erdvė ir freska salės dešinėje, vaizduojanti akliną langą. Nuo 1945 m. salėje įsikūrė Vilniaus universiteto bibliotekos bendroji skaitykla. 2010 m. lapkričio 30 d. šioje salėje atidaryta Filologijos skaitykla.

Profesorių skaitykla[taisyti | redaguoti kodą]

Profesorių skaitykla

Salė statyta XVII a. vienu metu su refektoriumi ir akademijos biblioteka-svetaine. Salėje buvo įrengti profesorių jėzuitų gyvenamieji kambariai.

Po kelerių metų salės antrame aukšte skliautai neišlaikė mūro svorio ir pradėjo skilti. Mūrinės trečiojo aukšto vidinės sienos buvo nuardytos. Sukonstruotos medinės pertvaros su koridoriumi per vidurį, iš abiejų pusių įrengti kambariai.

XVIII a. pabaigoje buvo nutarta įrengti čia skaityklą. Tada salę restauravo ir pritaikė bibliotekai architektas M. Šulcas. Lubas puošia K. Podčašinskio XIX a. pradžioje sukurti mediniai kesonai, restauruoti po 1969 metų gaisro[10].

1919 m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas F. Rusčicas. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas 1970 m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC)[taisyti | redaguoti kodą]

MKIC vaizdas nuo pėsčiųjų tako
MKIC statyba (2011 m. sausio 26 d.)

Saulėtekio slėnyje 2013 m. vasario 6 d. atidarytas naujas VU bibliotekos pastatas (arch. Rolandas Palekas),[11] savo funkcijomis ir paskirtimi peržengiantis vienos aukštosios mokyklos padalinio ar tradicinės bibliotekos ribas. Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) teikia informacijos paslaugas visiems Saulėtekio slėnyje įsikūrusių institucijų darbuotojams ir studentams bei atvykstantiems užsienio stažuotojams, lankytojams, seminarų ir konferencijų dalyviams[12].

Saulėtekio slėnyje MKIC yra žinių, mokslinės komunikacijos, informacijos, idėjų centras, atviras ir prieinamas kiaurą parą, 7 dienas per savaitę.

Naujasis VU bibliotekos pastatas yra mokslo ir verslo Saulėtekio technologijų slėnio teritorijoje. Šiuo metu čia įsikūrę keturi Vilniaus universiteto fakultetai, kai kurie Vilniaus Gedimino technikos universiteto padaliniai bei šių universitetų studentų bendrabučiai. Ateityje į Saulėtekio slėnį planuojama perkelti dar keletą Vilniaus universiteto fakultetų, Lietuvos mokslo institutų, čia įsikurs verslo įmonės. VU bibliotekos naujasis pastatas yra pirmas Saulėtekio technologijų slėnio statinys. Tai vienintelė biblioteka Lietuvoje, kurioje sumontuota moderni leidinių transportavimo sistema, įrengtos naujausios apsaugos sistemos, gaisro gesinimo rūku sistema. Biblioteka aprūpinta naujausiomis informacinėmis technologijomis, įrengtos darbo ir poilsio vietos ne tik centre dirbsiantiems mokslininkams, studentams, bet ir jaunoms šeimoms su vaikais, kurie gali žaisti specialiame žaidimų kambaryje. Daugiau kaip 14 tūkst. kvadratinių metrų ploto kompleksą sudaro trys korpusai. Didžiausiame 5 aukštų pastate įrengtos socialinių mokslų, ekonomikos skaityklos ir konferencijų salė, antrasis 4 aukštų pastatas skirtas fizinių ir technologijos mokslų skaitykloms. Mažiausiame korpuse dirbs personalas, o jo apatiniame aukšte įrengta kavinė. Komplekse taip pat veiks informacinis stalas, parodų, poilsio, bendravimo, diskusijų erdvės. Visuose korpusuose yra įrengtos nuošalios poilsio, rekreacinės salelės, kiekviename aukšte yra ir kiek neįprasti bibliotekų erdvėse gultai-pufai ilsėtis ar skaityti horizontalioje padėtyje.

Du požeminiai aukštai skirti techniniam aukštui ir saugykloms, kuriose telpa 1,8 mln. spaudinių. MKIC vienu metu gali dirbti daugiau kaip 800 lankytojų, aptarnaujamų apie 80 centro darbuotojų.

2010 m. vasario 17 d. Vilniaus universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka pasirašė sutartį su generaliniu rangovu AB „YIT Kausta“ dėl Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro statybos darbų.

MKIC pastatas susideda iš trijų korpusų, sujungtų cokoliniu aukštu. Virš žemės be cokolinio aukšto, apjungiančio visus centro korpusus, yra 3-jų, 4-rių ir 5-ių aukštų pastatai. Po žeme numatyti, analogiški cokolinio aukšto plotui, techninis ir saugyklų aukštai.

Vartotojų zonose įrengtos iš viso 674 darbo vietų centro lankytojams. Lankytojai gali naudotis specializuotomis skaityklomis, individualiomis darbo kabinomis, grupinio darbo ir seminarų kambariais, mediateka, moderniai įrengta konferencijų sale. Vartotojų patogumui centre įkurtos poilsio zonos, kavinė, parodų salė, knygynas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vilniaus universiteto biblioteka: statistika, <http://www.mb.vu.lt/idomu>. Retrieved on 10 kovo 2009 
  2. Vilniaus universiteto biblioteka: statistika, <http://www.mb.vu.lt/idomu>. Retrieved on 10 kovo 2009 
  3. Įdomu
  4. Bibliotekoje lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai
  5. Vilniaus universiteto bibliotekos istoriniai rinkiniai, <http://www.mb.vu.lt/unesco/ivadas.htm>. Retrieved on 24 kovo 2009 
  6. Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p. 
  7. Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2007. 36 p.; 
  8. Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p. 
  9. Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.; 
  10. Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.; 
  11. http://www.ekonomika.lt/naujiena/vu-atidare-moderniausia-biblioteka-lietuvoje-35886.html#6065 Atidaryta VU biblioteka
  12. Vilniaus universiteto biblioteka: 2007 metų veiklos ataskaita, <http://www.mb.vu.lt/332>. Retrieved on 10 kovo 2009 

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Vilniaus universiteto biblioteka – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.