Vėlaičių piliakalnis

Vėlaičių piliakalnis
Vėlaičių piliakalnio priešpilis iš pietų pusės
Vėlaičių piliakalnis
Koordinatės	55°54′51.4″ š. pl. 21°31′20.5″ r. ilg.
Vieta	Kretingos rajonas
Seniūnija	Kartenos seniūnija
Aukštis	20-25 m
Plotas	7,5×40 m
Priešpilis	15×15 m
Naudotas	I tūkstantmečio pr. m. e. II pusė – X a.
Žvalgytas	1958, 1966, 1974, 1975, 1982, 1992 m.
Tirtas	1996–1997 m.
Registro Nr.	23787: 5229, 23788 /A450KP; AR511/

Vėlaičių piliakalnis su gyvenviete (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalūs kodai: komplekso - 23787, piliakalnio - 5229, gyvenvietės - 23788; senas registro kodas - A450KP, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR511) – piliakalnis su papėdės gyvenviete Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Vėlaičių kaime (Kartenos seniūnija), Alanto kairiajame krante.

Pasiekiamas keliu Kartena–Vėlaičiai pervažiavus Tyrupalį, pasukus į kairę šiaurės kryptimi už sodybos ir laukais paėjus 400 m į šiaurės vakarus.

Istorija

Vėlaičių piliakalnis yra ankstyviausia Kartenos apylinkės senovės gyvenvietė. I tūkstantmečio pr. m. e. II pusėje, ankstyvajame geležies amžiuje aukštumos kyšulyje buvo įrengta nesmarkiai įtvirtinta gyvenvietė. VII–X a. senieji Vėlaičių gyventojai gyveno aukštumos šiaurinėje papėdėje prie Alanto plytėjusioje gyvenvietėje, kurią saugojo aukštumoje pastatyta medinė pilis su priešpiliu. Apie čia vykusias kovas su priešais byloja pietvakariniame priešpilio šlaite rastas geležinis įmovinis ietigalis.

Piliakalnis apleistas apie X a. Šimtmečiams bėgant srauni Alanto upė nuolat plovė rytinį jo šlaitą. XIX a. buvo belikusi tik nedidelė piliakalnio dalis, kurios naikinimo procesas vyksta ir mūsų dienomis.

1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu, 1975-1982 m. išaiškinta papėdės gyvenvietė. 1992 m. piliakalnis su gyvenviete įrašyti į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, 1997 m. – registruoti kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše, 1998 m. paskelbti Lietuvos Respublikos kultūros paminklu, 2005 m. pripažinti valstybės saugomu kultūros paminklu. 2006 m. piliakalnio su gyvenviete teritorija prijungta prie Salantų regioninio parko.

Piliakalnis su gyvenviete

Vėlaičių piliakalnio kompleksą sudaro piliakalnio liekanos ir papėdės gyvenvietė, užimantys 3,78 ha plotą, plytintį Alanto ir Tyrupalio santakoje.

Piliakalnis

Piliakalnis krantinio tipo, įrengtas Alanto kairiajame krante, prie Tyrupalio žiočių esančiame aukštumos kyšulyje. Beveik visą piliakalnį nuplovė Alantas. Išliko tik vakarinė-pietvakarinė piliakalnio aikštelės ir šlaito dalis, apaugusi mišku.

Ovali, pailga šiaurės - pietų kryptimi aikštelė buvo įrengta piliakalnio šiaurinėje dalyje. Ji buvo apie 40 m ilgio, išliko tik jos 2-7,5 m pločio vakarinis kraštas ir vakarinis šlaitas. Jos pietiniame krašte nuo aukštumos buvęs supiltas 0,5 m aukščio, 7 m pločio pylimas kiek lenktais galais, kurio išorinis 1,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į pietuose buvusį priešpilį. Į pietus nuo pylimo buvo įrengtas keturkampio formos, apie 15 m ilgio ir maždaug tokio pat pločio priešpilis. Jo išliko taip pat tik 2 m pločio vakarinė dalis ir vakarinis šlaitas. Priešpilio aikštelės pietiniame šlaite buvo iškastas 4,5 m pločio, 1,5 m gylio griovys, už kurio supiltas 0,5 m aukščio, 4 m pločio pylimas. Jo išorinis 2 m aukščio šlaitas pereina į piliakalnio šlaitą. Piliakalnio ir priešpilio šlaitai statūs, 20-25 m aukščio. Kartu su priešpiliu, aikštelės bei priešpilio gynybiniais įrenginiais Vėlaičių piliakalnis užėmė apie 90 m ilgio aukštumos kyšulį.

Papėdės gyvenvietė

Tai lygi, dirvonuojanti vieta piliakalnio šiaurinėje papėdėje esančiame slėnyje, kurį iš rytų, šiaurės ir šiaurės vakarų juosia Alanto upė. Vakarinėje dalyje yra pylimą primenantis sampilas, einantis šiaurės - pietų kryptimi nuo piliakalnio iki Alanto upės. Panašu, kad tai senkelio Vėlaičiai–Gaudučiai sankasa. Papėdės gyvenvietė apima apie 1,0 ha dydžio plotą.

Tyrimai

1958 m. piliakalnį žvalgė Vilniaus universiteto studentas Aloizas Gvidonas Bartkus, 1966 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Adolfas Tautavičius), 1974 m. – Ignas Jablonskis, 1975 ir 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas).

1974–1976 m. kartografavo Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1982 m. – SSRS žemės ūkio ministerijos žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų institutas, 1992 m. – Valstybinis žemėtvarkos institutas. 1994 m. parengtas piliakalnio fotogrametrinis planas (autoriai A. Bautrėnas ir R. Kačinskytė).

1996–1997 m. piliakalnio liekanas ištyrė ir papėdės gyvenvietę tyrinėjo Gintautas Zabiela (LII). Piliakalnyje iš viso ištyrė 348 m² plotą, kuriame aptiko iki 0,5 m kultūrinį sluoksnį su akmenų grindiniais, stulpaviete, ankstyva brūkšniuota ir lygia keramika, geležiniu ietigaliu. Padarius pylimų pjūvius, nustatyta, kad jie pilti per vieną kartą iš smėlio, tvirtinti akmenimis.

Papėdės gyvenvietėje aptiko iki 40 cm storio I tūkstantmečio kultūrinį sluoksnį su lipdyta keramika ir molio tinku.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. II puse - X a., o papėdės gyvenvietė – VIII–X a.

Šaltiniai

• Ignas Jablonskis. Kai kurie žvalgyti archeologiniai paminklai Kretingos ir gretimuose rajonuose. - Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. - F. 1, b. 1254. - L. 17 (brėž. L-11)
• Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų ir saugotinų objektų katalogas, Vilnius: Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1976.

Nuorodos

• Lietuvos piliakalniai: Vėlaičiai