Vėdinimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vėdinimas (nuo lot. žodžio Ventilatio) – tai procesas, kuomet pašalinamas panaudotas oras ir tuo pačiu pakeičiamas lauko oru. Kartu su šiuo procesu, kuomet tai reikalinga ar būtina, oras yra filtruojamas, pašildomas ar atvėsinamas, sudrėkinamas ar nusausinamas. Toks oro kaitos sudarymas uždaroje erdvėje užtikrina:

  • O2 ore papildymą,
  • CO2 koncentracijos sumažinimą,
  • vandens garų pertekliaus pašalinimą,
  • oro teršalų pašalinimą.

Vėdinimo rūšys pagal uždarą erdvę:

Patalpų ir pastatų vėdinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pastatuose oras būna užterštas mažais kiekiais įvairiausių junginių, kurie veikia žmogaus sveikatą.

Sąrašas teršalų, aptinkamų gyvenamose patalpose.

Teršalai Šaltinis
Drėgmė ir pelėsiai Grindys, rūbų džiovinimas uždaroje patalpoje, maisto ruoša, drabužių skalbimas, kambarinių augalų auginimas, name laikomos malkos ir net pats žmogus. Apskaičiuota, kad keturių asmenų šeima per dieną vidutiniškai išskiria 13 litrų vandens.
Karbamidas, formaldehidas Kai kurių tipų plokštės, paneliai, kiliminė danga, baldai, tekstilė ir t. t.
Tabako dūmai Rūkymas
Namų ūkio chemikalai Įvairios valymo priemonės, dažai ir tirpikliai, aerozoliniai preparatai ir t. t.
Kvapai, virusai, bakterijos Žmonės ir naminiai gyvūnai
Degimo produktai (įskaitant anglies monoksidą, azoto oksidus, anglies dioksidą, kietas daleles) Kuro deginimo įrengimai: katilinės, šildytuvai, krosnys, dujiniai drabužių džiovintuvai, židiniai, viryklės ir t. t.

Gerai izoliuotame pastate be vėdinimo arba su nepakankamu vėdinimu nuolat būnantys žmonės dažnai skundžiasi neaiškios kilmės negalavimais: galvos skausmais, alerginiais susirgimais, nemiga, nedarbinga nuotaika. Šis seniai pastebėtas reiškinys pavadintas „ligoto pastato sindromu“. Vieno tyrimo duomenimis, miestietis vidutiniškai net 80 % laiko praleidžia uždarose patalpose. Tai parodo vėdinimo svarbą žmogaus sveikatai.

Taip pat yra keletas priežasčių, dėl kurių būtina vėdinti tam tikros paskirties patalpas:

  • Gamyklose, kuriose gaminamos ar naudojamos sprogios ir degios medžiagos (pvz., dažai, lakai ir pan.) neišvėdinus patalpų kiltų realus gaisro ar sprogimo pavojus.
  • Drėgnose patalpose (pvz., baseinuose) vėdinant būtina šalinti perteklinę drėgmę, nes kitaip atsiranda pelėsių, nuo drėgmės genda įvairios pastato konstrukcijos, suprastėja medžiagų termoizoliacinės savybės.

Rekomenduojamos vėdinimo sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Kad būsto oras būtų sausas ir švarus, šviežias srautas būtinai turi tekėti iš išvėdintų patalpų į neišvėdintas. Jei patalpa yra sandari, o oras patenka per langus, pageidautina, kad oras patalpoje pasikeistų nuo 0,5 iki 0,8 karto per valandą. Čia pateikiama lentelė nurodo oro apykaitą, esant tam tikrai vėdinimo būsenai.

Būsena Oro apykaita (kartais per valandą)
Pageidautina Nuo 0,5 iki 0,8
Langai uždaryti Nuo 0,1 iki 0,3
Langai atverti Nuo 0,8 iki 4,0
Langai visiškai atidaryti Nuo 9 iki 15
Veikia oro trauka Daugiau nei 40

Natūralus vėdinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Paprasčiausias statinių vėdinimo būdas – natūralus, kai oras į patalpas patenka pro pastate esančius plyšius, langus, orlaides, mikroventiliacijos ertmes naujo tipo languose, duris ar specialiai tam įrengtas angas. Oras šalinamas vertikaliais traukos kanalais natūralios traukos principu konvekcija, kai patalpose sušilęs oras kyla į viršų. Tokie kanalai paprastai įrengiami tualete, vonios kambaryje ir virtuvėje.

Natūralus vėdinimas skirstomas į:

  • organizuotą, kai orui įeiti ir išeiti numatomos specialios angos, žinomi tų angų matmenys ir išdėstymas
  • neorganizuotą, kai oras skverbiasi per tiksliai nežinomo ploto ir vietos nesandarumus ir plyšius

Natūralaus vėdinimo trūkumai:

  • patenkantis į patalpas oras nesušildomas, todėl kai už lango šalta, pavyzdžiui, žiemą, vėdinant patalpas gali susidaryti šaltas skersvėjis, skatinantis peršalimus
  • patenkantis į patalpas oras nevalomas ir nefiltruojamas, dėl to su oru į patalpas patenka vabzdžiai, dulkės ir kiti nešvarumai. Dulkių patekimas ypač būdingas pastatams, esantiems arti judrių gatvių. Taip pat vėdinant tokius pastatus natūraliu būdu į patalpas patenka gatvės triukšmas
  • sunku reguliuoti patenkančio oro kiekį, dėl to patalpos gali būt vėdinamos per daug arba per mažai. Vasarą, kai patalpos ir lauko temperatūrų skirtumas artėja prie nulio ir oras praktiškai nustoja judėti
  • dideli energijos nuostoliai ir dėl to didėja šildymo kaštai

Mechaninis vėdinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kitas vėdinimo būdas yra mechaninis. Oras tiekiamas ir šalinamas iš patalpų priverstinai, naudojant ventiliatorius. Pagal paskirtį mechaninės vėdinimo sistemos skirstomos į:

  • ištraukiamąsias, kurios šalina panaudotą orą;
  • tiekiamąsias, kurios tiekia lauko orą, kuris, reikalui esant, gali būti išvalytas ir pašildytas.

Yra kelios rekomendacijos mechaninei vėdinimo sistemai:

  • Vienam žmogui į gyvenamosios paskirties patalpą šviežio oro turėtų būti tiekiama ne mažiau kaip 14,4 m³/h. Jei pastato patalpos visuomeninės paskirties, šis oro kiekis gali būti daug didesnis. Oro kaita turi būti aktyvesnė, jei patalpose bus rūkoma, sportuojama.
  • Triukšmo lygis, kurį skleidžia vėdinimo sistema, gyvenamosiose patalpose turėtų neviršyti 45 dB(A) dieną ir 35 dB(A)naktį.

Tokių sistemų pranašumai:

  • projektuojant parenkamas reikiamas oro kiekis, kuris tiekiamas nepriklausomai nuo lauko oro temperatūros svyravimų
  • vėdinimo procesą (įjungta / išjungta) ir vėdinimo aktyvumą galima valdyti pagal savo pageidavimus
  • tiekiamas oras sušildomas arba atvėsinamas iki reikiamos temperatūros
  • tiekiamas oras gali būti filtruojamas, taip pat gali būti pasirenkamas oro išvalymo laipsnis
  • galima palaikyti vienodą patalpų mikroklimatą visą laiką

Sistemų trūkumai:

  • įrengimas nemažai kainuoja
  • veikdamos jos skleidžia triukšmą
  • jos naudoja elektros energiją, už kurią paskui reikia mokėti

Rekuperacinės vėdinimo sistemos[taisyti | redaguoti kodą]

Rekuperacinės vėdinimo sistemos sukurtos taip, kad taupytų energiją, o tuo pačiu mažintų ir vartotojo išlaidas. Šių sistemų darbo principas paprastas. Šviežias oras išvalomas oro filtrais, po to patenka į šilumokaitį (dar vadinamą rekuperatoriumi), kuris savo ruožtu sušildomas išeinančiu patalpos oru, vėliau pašildomas iki reikiamos temperatūros (jeigu reikia) ir tiekiamas į patalpas. Tokiu būdu, išlaidos šviežio oro šildymui sumažėja 50-90 %. Rekuperacinės sistemos gaminamos įvairaus našumo ir skirtingų modifikacijų.

Rekuperatorių tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Plokšteliniai rekuperatoriai

Jie puikiai tinka visur, kur reikia ypatingo oro tyrumo. Savybės:

  • iki 75 % energijos grąžinama
  • 99,9 % dviejų oro srovių atskyrimas
  • statinė sistema, kuri nereikalauja papildomos elektros energijos.

Rotaciniai rekuperatoriai

Optimalus sprendimas tiems atvejams, kai yra ypatingai svarbus įrenginio dydis ir reikalingas maksimalus taupymas. Savybės:

  • šilumos grąžinimas iki 85 %
  • įrenginys yra trumpesnis negu plokštelinis rekuperatorius
  • tolygus sukimosi greičio reguliavimas siekiant efektyviausio funkcionavimo

Atskirų srautų rekuperatoriai

Geriausi labai šaltame klimate arba tuomet, kai įrenginius reikia atskirti. Savybės:

  • iki 75 % energijos grąžinama
  • mažiausias jautrumas žemoms temperatūroms (veikia iki -30 °C temperatūros)
  • galimybė pastatyti padavimo įrenginį labai dideliu atstumu nuo ištraukimo

Vikiteka