Utongas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Utongas
taj. สมเด็จพระเจ้าอู่ทอง
Tailandas
Tailandas
Ajutajos karalius
Phrajaouthong06.jpg
Karaliaus Ramatibodžio I paminklas U Tonge, Sufanburio provincija, Tailandas
Utongų dinastija
Visas vardas: Somdet Phra Ramathibodi I
Gimė: 1314 m.
Mirė: 1369 m.
Vaikai:

Ramesuanas
Čaokeo (m. 1357 m.)
Čaotajus (m. 1357 m.)

Valdė: 13501369 m.
Pirmtakas: Sukotajaus karalystė
Įpėdinis: Ramesuanas

Utongas ((taj. สมเด็จพระเจ้าอู่ทอง arba Ramatibodis I (taj. สมเด็จพระรามาธิบดีที่ 1)) g. 1314 m. – m. 1369 m.) – Utongų dinastijos pirmasis Ajutajos karalystės karalius.

Utongo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Yra kelios Utongo atsirado Siame versijos ir kaip jis įkūrė vieną galingiausių to meto karalysčių šiame regione:

  1. Pagal dabar vyraujančią nuomonę, Utongas atvyko iš Kamfaengfeto arba iš Si-Satčanalajaus, arba iš Kambodžos ir buvo U Tongo miesto valdytojas. Todėl jo vardas yra kilęs iš srities, kurią jis valdė, pavadinimo.
  2. Pagal tajų istoriko Č. Kasetsirio (angl. Charnvit Kasetsiri), Ajutajos įkūrėjas buvo svetimšalis, išeivis iš turtingos kinų šeimos, kuris XIII a. atvyko į Siamą kaip pabėgėlis. Jo vardas nekildinamas iš U Tongo miesto pavadinimo, nes paskutiniai archeologiniai tyrimai rodo, kad U Tongo miestą dar XI a. ar XII a. dėl maro paliko gyventojai ir XIV a. jis neegzistavo, todėl Utongas negalėjo būti šio miesto valdytoju.[1] Apie jo kinietišką kilmę rašoma ir olandų prekybos atstovybės vadovo Dž. van Flito (ol. Jeremias van Vliet) 1640 m. rankraštyje:[2] „kad kinietis vardu Čžao U-e, save vadinęs provincijos karaliaus sūnumi, atplaukė į Pattani. Pietų Siame jis „pastatė“ daugelį miestų, tarp jų Nakonsitamaratą ir Fetčaburį, aktyviai prekiavo su gimtąja Kinija. Kinijos karalius paskelbė ji savo vasalu ir atidavė savo dukrą į žmonas. Nuo to laiko jis pasivadino Tau Utongu. Vėliau jis perėjo į budistų tikėjimą ir suradęs nuošalią vietą įkūrė Ajutają“.[1]
  3. Kiti tajų istorikai rašo, kad Utongas valdžią gavo vedęs vietos kunigaikščio dukrą. 13071347 m. pusiau mistiniame mieste Ajudhaje valdė karalius Praja Krekas, kuris neturėjo sūnų. Jis ištekino savo dukrą už Čoduk Setthi (turtingo ir išsimokslinusio) žmogaus Utongo. Po karaliaus mirties Utongas paveldėjo sostą, bet 1350 m. kilo maro epidemija ir visi gyventojai buvo priversti palikti miestą. Budistų vienuolis nurodė palankiausią vieta naujos sostinės vietai, kur ir buvo pastatyta Ajutaja.[1]

Valdymo metai[taisyti | redaguoti kodą]

1350 m. tapęs pirmuoju Ajutajos karalystės karaliumi, Utongas 1351 m. kovo 4 d. buvo karūnuotas. Savo sūnų Ramesuaną paskyrė Lopburio valdytoju. Šalyje prasidėjo greitas laisvų valstiečių įbaudžiavinimas. Tais laikais laisvę buvo galima prarasti karo metu pakliuvus į nelaisvę arba įsiskolinus, kai žmogus nebegali atiduoti skolos ir patenka konkretaus feodalo žinioje.

Būtent valdant Utongui prasidėjo eilė karų, kurių pagrindinis tikslas buvo ne išplėsti šalies teritoriją, o iš svetimų teritorijų parsivesti kuo daugiau darbo jėgos. Karo belaisviai iš karaliaus gaudavo valstybinės žemės, kartais net gyvulių ir padargų, kad galėtų užsiimti žemdirbystę. Juridiškai toks žmogus nebuvo laisvas, kaip vietos gyventojai, o karaliaus „vergas“ be išpirkos teisės. 1352 m. karalius savo sūnų Ramesuaną išsiuntė į karą prieš Ankoro imperatorių Lompongrčhą (Lompong Racha). Po vienerių metų apsupties khmerų sostinė pasidavė. Į Ajatują buvo parvesta labai daug belaisvių. Toks pat likimas ištiko ir Pegu karalystės gyventojus.

Rašytinis įstatymų rinkinys[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji Siamo įstatymai buvo parašyti būtent karaliaus Utongo:

  • 1350 m. liudijimo įstatymas. Didelė dalis visuomenės sluoksnių negalėjo duoti parodymų, nebent abi pusės sutikdavo. Liudyti negalėjo: netikintys, skolininkai, vergai, ligoniai, vaikai iki 7 metų, vyresni 70 metų žmonės, profesionalūs šokėjai, vargšai, benamiai, akli, kurti, prostitutės, nėščios, impotentai, hermafroditai, burtininkai, raganos, gydytojai šarlatanai, žvejai, batsiuviai, žaidėjai, vagys, nusikaltėliai ir budeliai.
  • 1351 m. nusikaltimo prieš valstybę įstatymas. Įstatymas numatė dideles baudas už valstybinius nusikaltimus. Valdininkas, kuris pavogė iš valstybės pinigus, galėjo būti nubaustas viena iš aštuonių bausmių: mirtis, pažeminimas pareigose, 25 kirčiai lazda, pažeminimas iki eilinio piliečio, bauda tris kartus didesnė nei pavogta, bauda du kartus didesnė nei pavogta, pavogtos sumos gražinimas arba kartuvės.
  • 1355 m. įstatymas dėl gauto skundo. „Jei koks nors nedoras žmogus kreipėsi į teismą prieš tėvus ar senelius, jį reikia viešai išplakti lazdomis, o skundo nepriimti“. Šis įstatymas taip pat numatė baudą už neteisėtą prekybą ir paslaugas.
  • 1356 m. įstatymas dėl pagrobimo. Šis įstatymas buvo nukreiptas prieš tokius nusikaltimus, kaip žmonos, dukros ir ypač vergų pagrobimą. Šiaurinėje esančioje Sukotajaus karalystėje vergovės nebuvo, todėl nenuostabu, kad įstatymas turėjo riboti masinį vergų bėgimą į Sukotajų.
  • 1357 m. įstatymas dėl nusikaltimo prieš žmones. Šis įstatymas numatė bausmę už užpuolimą, neteisėtą įkalinimą ir pan. Vienas įstatymo skyrius numatė atlyginti žalą, kai nuosavybė prarasta dėl chuliganiškų veiksmų.
  • 1350 m. ir 1366 m. įstatymas liečiantis vagis. Šis įstatymas numatė bausmę už grobimus, vagystes, padegimus, žmogžudystes ir kitus rimtus nusikaltimus. Šiame įstatyme buvo keli labai protingi skyriai: „jei žmogus įsigyja vogtą nuosavybę, žinodamas, kad tai vogta, šį žmogų pats yra vagis. Jei jis taip padarė, tai ir bausti jį kaip vagį“. Kai kurios bausmės dabar atrodo įdomios: „jei žmogus iš privataus tvenkinio pavogė žuvį, jis turi sumokėti 333 333 kaurės kriaukles“.
  • 1359 m. įstatymas įvairiems reikalams. Šis įstatymas buvo nukreiptas prieš apgaulę, derliaus vagystes, saugojo vandens kanalus ir juose esančias užtvankas bei kitus žemės ūkio nusikaltimus. Pagal šį įstatymą buvo baudžiami visų rūšių raganos, burtininkai, užsiimantys juodąja magija ir alkoholio laikytajai.
  • 1359 m. vyro ir žmonos įstatymas. Šis įstatymas įteisino daugpatystę. Daugelis įstatymo sąlygų buvo pritaikyta monogaminei santuokai. Daugpatystė buvo brangus dalykas ir ne visi galėjo tuo naudotis. „Jei vyras ar moteris neturi vienas kitam fizinio arba dvasinio potraukio ir yra noras išsiskirti, leiskite tai įvykti, nes jie to nori; nes jie abu nebeturi tolimesnės laimės šioje santuokoje, todėl neturi per prievartą gyventi kartu“.

Visumoje karaliaus Utongo įstatymai buvo protingi to laikmečio teismui ir gerai pritaikyti visuomenei.

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Karalius Utongas mirė 1369 m. sulaukęs penkiasdešimt septinių metų amžiau nepalikęs istorijai žinių kas buvo jo tėvai, kur gimė, kaip jaunystėje vadinosi. Ir todėl nieko konkretaus nežinoma iki tol, kol jis, būdamas trisdešimt septinių metų, įkūrė Ajutajos karalystę. Dabar mes galime perskaityti jo išleistus įstatymus, matyti jo užkariavimus, bet žiūrint kaip į asmenybę, jis lieka viena iš istorijos paslapčių. Sostą paveldėjo jo sūnus Ramesuanas.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Kasetsiri Ch. The Rise of Ayudhya. A History of Siam in the Fourteenth and Fifteenth Centuries. Kuala Lumpur, 1976 m. 58-63 psl.
  2. Karalius Utongas.
Utongas
Gimė: 1314 m. Mirė: 1369 m.
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Sukotajaus karalystė
Ajutajos karalius
1350–1369 m.
Po to:
Ramesuanas

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]