Urkis
| Urkis | |
|---|---|
| Vieta | Molėtų raj.,  Lietuva
|
| Plotas | 0,647 km² |
| Kranto linijos ilgis | 3,4 km |
| Kilmė | ledyninis |
| Vidutinis gylis | 0,8 m |
| Didžiausias gylis | 1,6 m |
| Išteka | Urkis |
  Urkis | |
| Koordinatės | 55°11′31″ š. pl. 25°33′17″ r. ilg. / 55.19194°š. pl. 25.55472°r. ilg. |
Urkis – ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, 3 km į šiaurę nuo Inturkės, Labanoro regioniniame parke. Beveik ovalios formos, susidaręs ledo lūstavietėje. Nusidriekęs iš šiaurės vakarų į pietryčius 1,08 km, plotis iki 0,96 km. Altitudė 150,1 m. Krantai žemi, pelkėti – ežerą supa Urkio pelkė. Pakrantės gausiai užžėlusios vandens augalija, yra plovų. Dugnas padengtas sapropelio sluoksniu. Aplink ežerą stūkso Gojaus, Lakajų, Aukštasčiūrio miškai. Ežeras yra lyninio tipo[1].
Šiaurės vakaruose išteka Urkio (Papiškinio) upelis į Baltuosius Lakajus. Ežero pratakumas 464 %.
Greta Urkio yra Kačergų, Golių ir Bambėnų kaimai.
Ežerėvardis Ùrkis siejamas su žodžiais urkioti, urkti („barti, ūryti“), latv. urkt („urgzti“), nors gali būti ir finougrizmas (est. urg „upelis“).[2]
Draustinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1960 m. ežeras ir jo apylinkės paskelbtos ornitologiniu draustiniu (plotas 2,64 km²). Čia saugomi įvairūs gan reti vandens ir pelkių paukščiai: rudakakliai kragai, tikučiai, didžiosios kuolingos. Taip pat peri pempės, juodosios žuvėdros, rudagalviai kirai, ausytieji kragai, gulbės nebylės, didžiosios antys. Ežere draudžiama plaukioti, pakrantėse – šienauti, ganyti gyvulius[3].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Restauruotinų Lietuvos ežerų nustatymas ir preliminarus restauravimo priemonių parinkimas šiems ežerams, siekiant pagerinti jų būklę. Galutinė ataskaita, I dalis. Vilnius, 2009. 265 psl.[neveikianti nuoroda]
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 355
- ↑ Urkis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 386