Ulos mūšis

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Ulos mūšis
Data: 1564 m. prasidėjo sausio 26 d., užsibaigė 27 d. naktį Vieta: prie Ulos upės Rezultatas: LDK pergalė
Kariaujančios pusės
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė	Maskvos valstybė
Vadovai
Didysis etmonas Mikalojus Radvila Rudasis Lauko etmonas Grigalius Chodkevičius	Petras Šuiskis
Karinė jėga
6000 karių	24-30 000 karių
Nuostoliai
20	8000 užmušti

Ulos mūšis – Livonijos karo mūšis, prasidėjo 1564 m. sausio 26 d., baigėsi bėgančių priešų persekiojimu sausio 27 d. naktį. Mūšio metu Lietuvos didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo vadovaujama Lietuvos kariuomenė sumušė apie 5 kartus didesnę Maskvos valstybės kariuomenę ir sulaikė jos skverbimąsi į Lietuvą.

Barboros Radvilaitės brolį Mikalojų Radvilą Rudajį (1512-1584 m.) kautynės prie Ulos upės išgarsino Europoje. Kartu su Lietuvos lauko etmonu Grigaliumi Chodkevičiumi jie vadovavo 6000 vyrų kariuomenei, tačiau sugebėjo įveikti 24-30 tūkst. Maskvos valstybės kariuomenę, vadovaujamą Petro Šuiskio.

Maskvos valdovo Ivano Rūsčiojo kariuomenė 1563 m. buvo užėmusi ir nusiaubusi svarbų lietuvių žemių forpostą – Polocką. Iš ten Petras Šuiskis vedė savo karius Oršos link, kur turėjo susijungti su panašaus dydžio Baziliaus Serebriano grupuote, traukusia iš Viazmos. Susijungę Maskvos daliniai turėjo pasukti Vilniaus link. Lietuvių vadai sugebėjo užbėgti agresijai už akių ir neleisti maskvėnams susijungti. Sausio 26 d. lietuvių raiteliai užklupo Šuiskį prie Ulos upės, netoli nuo Čiašnikų, dabartinės Baltarusijos Vitebsko srityje. Maskvos kariuomenė beveik nespėjo žygio rikiuotės pakeisti į mūšio, tuo pasinaudojusi Lietuvos kariuomenė išnaudojo staigumo veiksnį. Negausiam avangardui susvyravus, Radvila spėjo paremti jį reikiamoje vietoje, ir maskvėnai neatlaikė lietuvių kavalerijos smūgio. Mūšis virto skerdynėmis; priešas buvo persekiojamas ir naktį. Lietuvos kariuomenei atiteko 5000 vežimų gurguolė, Šuiskis žuvo, jo kariai buvo sunaikinti. Po kelių dienų prie Oršos buvo užkluptas ir Bazilius Serebrianas, o panikos apimta jo grupuotė pabėgo.

Ulos pergalė pakeitė karinę ir politinę situaciją. Lietuva atgavo pusiausvyrą rytų fronte. Kur kas tvirčiau pasijuto ir Lietuvos delegacija Varšuvos seime, kur Žygimanto Augusto, paskutiniojo Jogailaičio palaikomi lenkai spaudė lietuvius priimti jų aneksinius reikalavimus. Sustiprėjusi lietuvių pozicija nulėmė tai, kad unijos klausimas kol kas liko atviras ir atidėtas tolesnėms deryboms.

Susvyravus Maskvos pozicijoms po Ulos mūšio, drąsiau pasijuto ir caro represuojami rusinų didbajoriai. 1564 m. balandžio 30 d. į lietuvių pusę perbėgo žymus maskvėnų karvedys, kunigaikštis Andrėjus Michailovičius Kurbskis. Lietuva išsikovojo atokvėpį, kurį galėjo išnaudoti vidaus pertvarkymams, kad galėtų labiau suvienyti valdantįjį luomą.

Tolesnėse derybose su lenkais iki pat 1569 m. Liublino unijos Mikalojus Radvila Rudasis griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą. Lenkams įrodinėjant, kad Jogaila dovanojęs Lietuvą Lenkijos karūnai, viename posėdyje Ulos mūšio didvyris atkirto: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes esame laisvi žmonės. Lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones... Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu“.