Užbaikalė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Užbaikalė (rus. Забайкалье) - gamtinė sritis Rusijoje, į rytus nuo Baikalo ežero. Tęsiasi ~1000 km nuo Patomo ir Šiaurės Baikalo kalnynų šiaurėje iki Rusijos-Mongolijos sienos pietuose, ir nuo Baikalo ežero iki Šilkos ir Argūnės santakos bei Oliokmos upės rytuose. Charakteringi vidutinkalnių kanagūbriai (Daūrijos, Malchos, Oliokmos), atskirti tarpukalnių dubumų (Barguzino, Angaros aukštupio, Mujos-Kuandos). Šiaurėje ir vakaruose išsiskiria smarkiai suskaidyti aukštikalnių tipo Stano kalnyno kalnagūbriai su ledynais. Pietuose driekiasi Borščiovo ir Jablono kalnagūbriai, o centrinėje dalyje plyti Vitimo plokščiakalnis. Išplitęs amžinasis įšalas ir su juo susijusios solifliukcinės reljefo formos.

Klimatas ryškiai žemyninis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo -23°C pietuose iki -33°C šiaurėje, tačiau kartais gali nukristi iki -58°C. Vasara trumpa, aukštikalnėse vėsi. Liepą dubumose temperatūra svyruoja tarp 10-20°C, o aukštikalnėse 5-7°C. Kritulių kiekis labai priklauso nuo šlaitų krypties. Daugiausia kritulių tenka pietrytiniams iš šiaurės vakariniams šlaitams (700-1000 mm), tuo tarpu dubumose tesiekia 250-300 mm per metus. Upės priklauso Baikalo, Lenos, Amūro baseinams: Vitimas, Oliokma, Šilka, Argūnė, Čara. Telkšo Gusino, Jeravinsko, Beklemiševo ežerai.

Vyrauja taiga, besikaitaliojant su stepių plotais. Aukštikalnėse - kalnų tundra.

Užbaikalės regione įsikūrusi Buriatija ir Užbaikalės kraštas, dalis Jakutijos.