Trinyčiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
LDK vyras su trinyčiais (XVIII a. pab.)

Trinyčiai – ilgas viršutinis valstietiškas drabužis. Lietuvoje vilkėti daugiausia vyrų iki XX a. pabaigos. Buvo siuvami iš storo trinytiškai austo nebalinto, rečiau – balinto, Užnemunėje ir Dzūkijoje – iš rudai, mėlynai dažyto lininio arba pašukinio audinio, pamarginto raudonais, baltais dryželiais.

Trinyčiai būdavo sukirpti kaip rudinė, vėliau – kaip surdutas. Apykaklė stačia arba atversta, kišenės prisiūtos iš viršaus arba įdurtos. Rūbas užsegamas pakaklėje sagtele arba kauline saga, sumetus skvernus juosiami juosta, odiniu diržu, rankšluosčiu. Vasarą trinyčiai buvo vilkimi ant marškinių vietoj švarko, kelionėse ir rudenį bei žiemą – ant rudinės arba kailinių vietoj apsiausto, kartais po jais. Naujais trinyčiais vilkėdami vyrai vykdavo į bažnyčią, vestuves. Trinyčiai, atstoję dabartinius lietpalčius, buvo dėvimi ir šiltesniu metų laiku ant marškinių ir liemenių ne tik vyrų, bet ir moterų, nors šios, esant blogesniam orui, gaubdavosi skaromis, drobulėmis ar raiščiais.[1]

XX a. pr. iš trinyčių išsivystė sagomis susegamas apsiaustas. Iki XIX a. vid. trinyčiais vadinti ilgi vyriški ir moteriški lininiai marškiniai, juosiami pinta juosta.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jurkuvienė T., 2008, Lietuvių tautinis kostiumas
  2. Trinyčiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015