Trijų Kryžių paminklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:54°41′12″N 25°17′51.27″E / 54.68667°N 25.297575°E / 54.68667; 25.297575

Trijų Kryžių paminklas
Trijų kryžių kalno paminklo dešinioji pusė
Lietuvių garbės sargyba, 1939 m.

Trys Kryžiai – paminklas Vilniaus mieste, ant Kreivojo Kalno, dar vadinamo Plikuoju Kalnu, Trijų Kryžių Kalnu (aukštis nuo papėdės 64-65 m. ir 75-76 m. virš Vilnelės lygio). Priklauso Vilniaus pilių rezervatui. Pastatytas pagal Antano Vivulskio projektą, paminklą sudaro sujungti trys balti gelžbetoniniai kryžiai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Trijų kryžių kalnas atmintinas tuo, kad čia kankinių mirtimi mirė septyni pranciškonai, kuriuos pagonys, didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesant, pririšo prie kryžių ir nuo šio kalno numetė upėn sakydami: „Plaukite sau su tuo stabu, kurį liepiate garbinti". Nuo tada kalnas gavo Trijų kryžių vardą, nes šiam įvykiui atminti buvo pastatyti trys kryžiai, kurie iki šiol vis atnaujinami. Tačiau mokslininkas Ignas Danilevičius rašo, kad šie kryžiai, daugelio miestų pavyzdžiu, pastatyti Magdeburgo teisių suteikimo Vilniui proga[1].

Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniaus šviesuomenės iniciatyva, Rusijos valdžiai draudžiant, paminklui surinkti pinigai. 1916 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais padaryti klojiniai, išlietas paminklas ir atlikta jo apdaila. 1950 m. gegužės 30 d. sovietinės valdžios įsakymu paminklas susprogdintas [2].

1989 m. birželio 14 d. [3] Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyva atstatytas (darbų vadovas Henrikas Kęstutis Šilgalis).

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Ant plataus išlenkto postamento pusračiu išdėstyti trys vienodos formos kryžiai, priekinis jų pakeltas aukščiau. Juosta išryškintas kryžių kontūras, kryžmų centrai pažymėti kryžiaus vinis simbolizuojančiais iškilimais. Ant postamento pagrindo matomas dedikacinis įrašas.

Istorinė vertė[taisyti | redaguoti kodą]

Monumentas laikomas tautinės tapatybės ir pasipriešinimo okupacijai simboliu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Adomas Honoris Kirkoras, „Pasivaikščiojimai po Vilnių“ Vilnius, Mintis, 2012 m. 27 psl. ISBN 978-5-417-01035-4
  2. (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 95.
  3. (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 101.