Transpozonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Transpozonai (angl. transposon, transposable element) – DNR sekos, galinčios keisti savo vietą genome. Kartais gali sukurti arba „apsukti“ mutacijas ir pakeisti genomo dydį. Transpozicija dažnai įvyksta dėl transpozonų padvigubėjimo. Už „šokinėjančių genų“ atradimą 1983 m. Barbara McClintock buvo apdovanota Nobelio premija.

Transpozonai yra priskiriami prie nekoduojančių DNR, tačiau nustatyta, jog jie yra svarbūs genomo evoliucijoje ir funkcijose. Transpozonai sudaro didelę dalį eukariotų genomų.

Transpozonų reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Horizontaliam bakterijų atsparumo antibiotikams plitimui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Transpozonai bakterijose dažnai turi antibiotikų atsparumo genus. Jie gali nukeliauti į plazmides, kurios dalyvauja horizontaliame genų perdavime, taip transpozonai padeda plisti antibiotikų atsparumui bakterijose.

Ligų atsiradimui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Transpozonai gali įsiterpti į svarbias genų sekas ir taip pakenkti jų aktyvumui, pvz.: įsiterpus netoli transkripcijos pradmens, gali paskatinti sekos hipertransliaciją ar padidėjusį genų aktyvumą ir tokiu būdu net sukelti vėžį. Taip pat dažnai keičiant buvimo vietą bei dauginantis padidėja mutacijų tikimybė, o kai transpozonas pats atlieka svarbią funkciją ir pakeičia buvimo vietą, pažaida gali nebūti tinkamai atitaisyta.

Organizmų evoliucijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Transpozonai, priklausomai nuo jų vietos genome, gali turėti tiek naudos, tiek žalos organizmams. Evoliucijai tai – svarbus veiksnys, jos metu išlieka geriausiai prisitaikę, o silpniausi yra eliminuojami. Transpozonai turi įtakos didesnei požymių įvairovei ir taip pagreitina evoliucijos eigą.

Biotechnologijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi šios DNR sekos gali pačios daugintis ir plisti, jos yra naudojamos kaip vektoriai, galintys į organizmą įnešti reikiamą geną, taip pat naudojami baltymų raiškos tyrimams, gali būti pažymimi, įterpiami į genomą ir stebimas baltymų raiškos pokytis, priklausomai nuo transpozonų buvimo vietos.