Transilvanijos kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Erdélyi Fejedelemség
Transilvanojos kunigaikštystė
Vengrijos karalystės dalis (1570-1711)
Osmanų imperijos vasalė (1570-1661)
Habsburgų monarchijos dalis (1711-1867)>
Coa Hungary Country History John I of Hungary (Szapolyai) (1526-1540).svg
1570 – 1867 Flag of Hungary (1867-1918).svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Transilvanija (balta) XVII a. pab.
Sostinė Alba Julija 1570–1692, Sibiu 1692–1791, 1848–1861, Klužas-Napoka 1791–1848, 1861–1867
Kalbos lotynų, vengrų, rumunų
Valdymo forma Monarchija
Transilvanijos kunigaikščiai
 1570-1571 (pirmas) Jonas Zigmantas Zapojajis
 1848–1867 (paskutinis) Pranciškus Juozapas I
Era Viduramžiai
 - Įkūrimas 1570
 - Autonomijos panaikinimas 1867 m.

Transilvanijos kunigaikštystė (veng. Erdélyi Fejedelemség, rumun. Principatul Transilvaniei) − 15701867 m. vasalinė valstybė, egzistavusi Transilvanijos plynaukštėje ir aplinkinėse teritorijose.

Didžiausio išsiplėtimo laikais ji apėmė teritorijas dabartinėje vakarų Rumunijoje (Transilvanijos, Krišanijos, Maramurešo, Banato regionai) bei Vengrijos rytinį pakraštį. Jos valdytas regionas bendrai vadinamas Transilvanija (plačiaja prasme).

Įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Būsimosios Transilvanijos kunigaikštystės teritorijos paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą sudarė vakarinę Dakijos dalį ir buvo apgyvendinta dakų genčių. Po to, kai II a. Dakų karalystę nukariavo Romos imperija, teritorija priklausė Dakijos provincijai. Vėliau, iki pat X a. čia nesusikūrė pastovesnis politinis vienetas, o regionas tapo klajoklių tautų migracijos kelyje. Svarbesnės etninės grupės, kontroliavusios regioną šiuo permainingu laikotarpiu buvo gotai, hunai, herulai, avarai, madjarai.

Transilvanija buvo įtraukta į Vengrijos karalystės orbitą nuo XI a., tačiau ilgą laiką (XII-XVI a.) turėjo autonomiją kaip Transilvanijos vaivadija. Po vengrams nesėkmingo 1526 m. Mohačo mūšio Osmanų imperija nukariavo centrines Vengrijos teritorijas, o likusios sritys paskendo pilietiniame kare. Tuometinis Transilvanijos vaivada Jonas Zapojajis priešinosi habsburgų dinastijos atėjimu į Vengrijos sostą, kas lėmė Vengrijos suskilimą į Karališkąją Vengriją (kur valdė Habsburgas Ferdinadas I) ir Rytų Vengriją, kur karaliumi išrinktas Jonas Zapojajis, o vėliau - jo sūnus Jonas Zigmantas.

1570 m. Spejerio sutartimi Jonas Zigmantas atsisakė Vengrijos sosto, už tai gaudamas Transilvanijos kunigaikščio (lot. princeps Transsylvaniae) titulą. Ta pačia sutartimi Transilvanijos kunigaikštystė pripažinta Vengrijos dalimi (lot. partium regni Hungariae). Kadangi Transilvanijos įkūrimas didele dalimi buvo paremtas Osmanų imperijos, ši kunigaikštystė tuo pačiu pripažino Osmanų valdžią.

Aukso amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Balkanai 1683 m.

1570 m. mirus pirmajam Transilvanijos kunigaikščiui, valdžioje įsitvirtino Batorų giminė. Svarbiausi tarp jų buvo Steponas Batoras, vėliau tapęs Abiejų Tautų Respublikos karaliumi, ir Žigmondas Batoras. 1598-1606 m. kunigaikštystėje tris kartus sostą užėmė Šventosios Romos Imperijos imperatorius Rudolfas, kuris šalyje pradėjo germanizacijos politiką. Po to valdžia sugrįžo vietos giminėms. Svarbiausios XVII a. valdžiusios giminės buvo Rakociai, Betlenai, Apafiai. Per visą tą laiką kunigaikštystė išlaikė dvigubą vasalitetą: būdama Vengrijos dalimi, ji kartu pripažino ir Osmanų valdžią.

Nepaisant politinės priklausomybės, XVI-XVII a. sutapo su Transilvanijos aukso amžiumi. Jos kunigaikščiai sėkmingai išsprendė dėl Reformacijos kilusias religines dilemas. Šalis tapo viena tolerantiškiausių valstybių Europoje, kur sėkmingai klestėjo katalikų, liuteronų, kalvinistų, unitaristų bendruomenės.

Nepaisant to, kad kunigaikštystėje gyveno didžioji dalis rumuniškai kalbančių gyventojų, oficialiai ji buvo laikoma Trijų tautų sąjunga (lot. Unio Trium Nationum), o tris tautas sudarė trys luomai: vengriškai kalbanti diduomenė, saksai miestiečiai ir vengrų valstiečiai sekleriai. Rumunai valstiečiai, būdami ortodoksais, neturėjo jokių teisių, nedalyvavo šalies valdyme.

Habsburgų valdžioje[taisyti | redaguoti kodą]

1661 m. Transilvanija oficialiai pasiskelbė atsiskirianti nuo Osmanų imperijos. Pasinaudodama Osmanų nusilpimu, ji gavo daug naujų teritorijų, įskaitant Krišaną, Banatą, Tačiau nuo to laiko šalies valdžioje vis labiau įsigalėjo to meto regioniniai lyderiai - Habsburgai, tuo metu jau viešpatavę Vengrijos karalystėje. Po 1683 m. Osmanams nesėkmingo Vienos mūšio, Habsburgai vis labiau kišosi į Transilvanijos reikalus. Leopoldas I 1690 m. pirmasis pasiskelbė Transilvanijos kunigaikščiu, bet jau 1704 m. valdžią vėl paėmė Rakociai. 1711 m. Habsburgai galutinai įsitvirtino kunigaikštystės soste, ir ji tapo Habsburgų monarchijos dalimi.

Habsburgai Transilvanijoje skyrė vietininkus, ir šalyje pradėta unifikuota Austrijos imperialistinė politika. Todėl realiai Transilvanija tapo tiesiog provincija. 1867 m. sukūrus Austro-Vengriją, nominali kunigaikštystės autonomija buvo galutinai panaikinta, ir jos teritorijos galutinai inkorporuotos į Vengrijos karalystę.

Teritorijos kitimas[taisyti | redaguoti kodą]