Tore del Grekas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Tore del Grekas it. Torre del Greco | |
|---|---|
 | |
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė |  Italija
|
| Gyventojų | 88 894 |
| Plotas | 30 km² |
| Tankumas | 2 963 žm./km² |
Tore del Grekas (liet. 'graikų bokštas') – miestas ir komuna Italijoje, Kampanijoje, Neapolio provincijoje. Mieste 2007 m. gyveno 88 tūkst. žmonių. Miesto gyventojai kartais pravardžiuojami Corallini, nes greta esančioje jūroje daug koralų, o miestas yra svarbus koralinių papuošalų ir kamėjų gamintojas nuo XVII a.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Romėnų laikais Tore del Grekas tikriausiai buvo Herkulanumo priemiestis, kuriame stovėjo patricijų vilos. Išsiveržus Vezuvijui 79 m. apylinkės buvo nuniokotos ir išliko tik du kaimai Sora ir Kalastras. Bizantijos generolas Belisarijus perkėlė jų gyventojus į Neapolį 535 m. Apie 700 m. ši vieta vadinama Turris Octava, tikriausiai pagal pakrantės žvalgybos bokštą.
880 m. teritorijoje trumpam įsikūrė saracėnai leidus vyskupui Atanazijui Neapoliečiui. 1015 m. pirmąkart paminėtas miesto pavadinimas, pasak legendos kilęs nuo graikų atsiskyrėlio, įsikūrusio bokšte, arba nuo tam tikro graikiško vyno gamybos.
Tore del Grekas priklausė Neapolio karalystės karaliaus dvarui, kol Alfonsas V Aragonietis jį atidavė Karafų šeimai.
1631 m. miestą vėl nuniokojo išsiveržęs Vezuvijus. Miestiečiai atgavo savo teises 1699 m. sumokėję 106 tūkst. dukatų savo valdovui Monfortės markizui ir po to klestėjo kaip uostas ir žvejybos punktas. Tuo metu prasidėjo koralų apdirbimas.
1794 m. Tore del Greko istorinis centras buvo palaidotas po 10 m storio lavos sluoksniu.
Napoleono laikais Neapolį valdant Joachim Murat, Tore del Grekas su 18 tūkst gyventojų buvo trečias pagal dydį Neapolio karalystės miestas po Neapolio ir Fodžos. Tuo metu miestas tapo populiariu kurortu turtingiems italams, ir ši tradicija tęsėsi iki XX a. pradžios. Nuo XVI a. turtingos šeimos ir Italijos kilmingieji statėsi vasaros rūmus Tore del Greko pakraščiuose, iš kurių žymiausi yra Palazzo Materazzo, 1970 m. atnaujinti kaip šokių mokykla, bet po 1980 m. jame vėl įsikūrė žmonės, kai žemės drebėjimas sunaikino vargingesnių žmonių būstus. Pakilimo laikotarpiu miestas buvo žinomas dėl savo kavinių ir užkandinių, iš kurių išsiskyrė „Gran Cafe Palumbo“, didelė Art Nouveau stiliaus kavinė, teikusi vietiniams ir turistams maistą ir kavą bei turėjusi didelį paviljoną lauke. Garsus italų komikas Toto buvo vienas iš tų, kurie kasmet atvykdavo į kurortą. Tore del Greko kaip kurorto populiarumo priežastis buvo paplūdimiai, pastoraliniai laukų ir vynuogynų vaizdai bei Vezuvijaus didybė. Kadangi miestas buvo arčiausiai ugnikalnio, iš jo išvykdavo turistai, norintys į jį įkopti. Tai jie padarydavo specialiai įrengtu keltuvu, kuris pakeldavo iki kraterio.
Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai mieste saugojo amuniciją, tad sąjungininkai jį smarkiai subombardavo. Po karo smarkiai nukentėjo turizmo industrija, paplitus automobiliams nebereikėjo keltuvo į Vezuvijų. Be to, po 1950 m. dėl urbanizacijos ir padidėjusio gyventojų skaičiaus miestas prarado „kaimišką“ atmosferą, tad turistai patraukė į Sorentą ar Amalfio krantą, ir baigėsi Tore del Greko kaip kurorto aukso amžius. Tačiau koralų ir papuošalų gamyba išliko.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Oficialus miesto puslapis Archyvuota kopija 2018-11-30 iš Wayback Machine projekto. (it.)
- Toriečių žodynas ir gramatika Archyvuota kopija 2012-12-05 iš Archive.is projekto (it.)