Tomas Šantimprietis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tomas Šantimprietis (Thomas von Cantimpré, Thomas Cantimpratensis; 1201 m. – 1272 m. gegužės 15 d.) – XIII a. dominikonų vienuolis, rašytojas, teologas.

Gimė Brabanto kunigaikštystėje, Sint Peters Liovo miestelyje. Mokėsi Lježe. Vėliau persikėlė į Šantimprė vienuolyną, kur tapo dvasininku. 1232 m. įstojo į dominikonų ordiną Leuvene. Po metų išsiųstas mokytis į Kelną. Vėliau taip pat mokėsi Paryžiuje. 1240 m. grįžo į Leuveną, kur tapo filosofijos ir teologijos profesoriumi.

Tomas Šantimprietis parašė 7 veikalus, kuriuose nagrinėjo filosofijos, teologijos ir hagiografijos temas. Žymiausi darbai – Opus de natura rerum (20 tomų gamtos istorija) ir Bonum universale de apibus (1257-1263 m. parašyta utopija, kurioje kaip žmonių gyvenimo alegorija aprašoma bičių bendruomenė. Joje, kalbant apie dvasias, minimas prūsų paprotys garbinti miškus)[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 248-249 psl.