Tolimųjų Rytų respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
rus. Дальневосточная республика
Tolimųjų Rytų respublika
buvusi valstybė
Flag of Russian SFSR (1918-1937).svg
1920 – 1922 Flag of Russian SFSR (1918-1937).svg
Flag herbas
Vėliava herbas
Location of Tolimųjų Rytų respublika
Sostinė Verchneudinskas, vėliau - Čita
Valdymo forma respublika
Era Tarpukaris
 - nepriklausomybės paskelbimas 1920
 - prisijungimas prie RTFSR 1922 m. lapkričio 15 d.
Valiuta rublis

Tolimųjų Rytų respublika (rus. Дальневосточная республика, ДВР), TRR – marionetinė, oficialiai nepriklausoma valstybė su kapitalistinio tipo ekonomika Užbaikalėje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Buferinė valstybė tarp Tarybų Rusijos ir Japonijos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Eserų Politcentro idėją sukurti Tolimųjų Rytų respubliką Tarybų Rusija palaikė dėl 1920 m. pavasarį susidariusios Tarybų Rusijai sudėtingos tarptautinės ir vidinės karinės ir politinės padėties.

Tolimųjų Rytų respubliką 1920 m. balandžio 6 d. paskelbė Pabaikalės darbo žmonių Steigiamasis suvažiavimas. Sostine tapo Verchneudinskas (vėliau pervadintas į Ulan Udę), 1920 m. spalį sostinė perkelta į Čitą.
Į TRR sudėtį įėjo Užbaikalės, Amūro, Primorjės ir Kamčiatkos sritys ir Šiaurės Sachalinas. Tiesa, pradžioje TRR valdė tik Amūro sritį, Chabarovsko apygardą ir Pabaikalę (pastarąją vėliau prisijungė Tarybų Rusija). Primorjėje ir Kamčiatkoje tuo metu egzistavo vietinės protarybinės autonominės vyriausybės. Užbaikalėje valdžią turėjo 1918 m. atamano Semionovo sukurtos Užbaikalės respublikos Liaudies susirinkimas ir vyriausybė. 1921 m., po perversmo Vladivostoke, Primorjės srityje susikūrė nauja valstybė – Paamūrės kraštas (rus. Приамурский земский край).[1]. Šiaurės Sachaliną ir geležinkelį tuo metu faktiškai valdė Japonijos kariuomenė.

Tarybų Rusija TRR oficialiai pripažino 1920 m. gegužės 14 d. ir ėmė teikti jai finansinę, diplomatinę, ūkinę ir karinę pagalbą, tiekė kadrus. Tai leido Maskvai valdyti TRR vidaus ir užsienio politiką, iš raudonųjų divizijų sukurti Tolimųjų Rytų respublikos Liaudies revoliucinę armiją.

Tolimųjų Rytų respublikos paskelbimas leido:

  • išvengti tiesioginio karinio konflikto tarp Tarybų Rusijos ir Japonijos,
  • paskatinti išvesti užsienio kariuomenę iš Rusijos Tolimųjų Rytų,
  • Tarybų Rusijai, panaudojant TRR Liaudies revoliucinę armiją, sutriuškinti ten buvusias netarybines respublikas (Užbaikalės respublika, Paamūrės kraštas, Žaliasis Pleištas)[2].

Derybose, vykusiose 1920 m. gegužės 24 – liepos 15 d. Gongotos stotyje, Japonijos delegacija sutiko evakuoti savo kariuomenę iš Užbaikalės. Ši diplomatinė pergalė leido Liaudies revoliucinei armijai 1920 m. spalį ir lapkritį sutriuškinti atamano Grigorijaus Semionovo pajėgas. 1920 m. spalio 22 d. po ilgų mūšių LRA daliniai ir partizanai užėmė Čitą, kuri tapo naująja TRR sostine. Tuo metu japonų daliniai evakavosi iš Chabarovsko, po ko Tolimųjų Rytų respublikos žemės susijungė į vientisą teritorinį darinį.

1921 m. sausį įvyko rinkimai į TRR Steigiamąjį susirinkimą, kurio tikslu buvo respublikos konstitucijos paruošimas ir aukščiausiųjų organų suformavimas.

Tolimųjų Rytų respublikos pašto ženklas

Steigiamajame susirinkime daugumą surinko bolševikai, susivieniję su valstiečių partizanų būrių atstovais.[2]. Steigiamojo susirinkimo veiklos metu (1921 m. vasario 12 – balandžio 27 d.) buvo priimta TRR konstitucija, pagal kurią respublika buvo nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje aukščiausia valstybinė valdžia priklauso vien tik Rusijos Tolimųjų Rytų liaudžiai. Sukurti aukščiausieji organai buvo vyriausybė, kurios vadovas buvo bolševikas Aleksandras Krasnoščiokovas (Александр Михайлович Краснощёков), kurį 1922 m. pradžioje pakeitė jo vienpartietis Nikolajus Matvejevas (Николай Михайлович Матвеев).
RKP(b) CK ir RTFSR Liaudies komisarų taryba prižiūrėjo, kaip sprendžiami svarbiausi TRR vidaus ir užsienio politikos klausimai, kaip vyko karinė statyba. TRR Liaudies revoliucinė armija buvo laikoma viena iš Tarybų Rusijos armijų.

Bijodami TRR ir kartu Tarybų Rusijos pozicijų tvirtėjimo Primorjėje japonų interventai ir baltieji 1921 m. gegužės 26 d. įvykdė perversmą Vladivostoke. Čia susikūrė laikinoji Paamūrės krašto vyriausybė, kurią sudarė baltojo judėjimo dalyviai ir nesocialistinių partijų atstovai. 1921 m. rugsėjo 26 d. prasidėjusias derybas (1921–1922 m. Daireno konferencija) tarp TRR ir Japonijos sabotavo Japonijos vyriausybė.[3]

1921 m. lapkritį prasidėjo Baltųjų sukilėlių armijos puolimas, kurio metu 1921 m. gruodžio 22 d. ji užėmė Chabarovską. Tuo metu RTFSR LKT ir RKP(b) CK ėmėsi priemonių pašalinti iš TRR vyriausybės separatistus ir sutvirtinti TRR gynybą. Iš TRR Liaudies susirinkimo buvo pašalinti eserai ir socialdemokratai. Vietoj Krasnoščiokovo, palaikiusio TRR nepriklausomybę nuo RTFSR, TRR vyriausybės galva buvo padarytas N. Matvejevas. Karo ministru buvo paskirtas Vasilijus Bliucheris (Василий Константинович Блюхер).

1922 m. vasario mėn. V. Bliucherio vadovaujama Liaudies revoliucinė armija perėjo į kontrapuolimą ir, sąveikaudama su partizanų būriais, ėmė triuškinti baltųjų dalinius. 1922 m. vasario 12 d. prie Voločiajevkos stoties buvo sumuštos generolo Molčianovo dalys. Vasario 14 d. buvo užimtas Chabarovskas.[4] Baltųjų daliniai pasitraukė į zoną, ginamą Japonijos kariuomenės.
1922 m. rugsėjį baltieji vėl pabandė kontraatakuoti, bet LRA juos vėl sumušė.

TRR prisijungimas prie RTFSR[taisyti | redaguoti kodą]

Tvirtėjant Tarybų Rusijos ir Tolimųjų Rytų respublikos tarptautinei ir vidaus padėčiai, prasidėjus Japonijos diplomatinei izoliacijai Vašingtono konferencijoje (1921–1922 m.) ir Japonijos gyventojų nepasitenkinimui dėl Japonijos dalyvavimo intervencijoje į Tolimuosius Rytus Japonijos vyriausybė įsakė savo kariuomenei pasitraukti iš Primorjės. 1922 m. spalio 25 d. LRA daliniai užėmė Vladivostoką. TRR darbininkai mitinguose, kuriuos organizavo bolševikų aktyvistai, reikalavo prisijungti prie RTFSR.[5].

Antrojo šaukimo Liaudies susirinkimas, kurio nariai buvo išrinkti vasarą, sesijoje, vykusioje 1922 m. lapkričio 4-15 d., priėmė nutarimą pasileisti, o Rusijos Tolimuosiuose Rytuose atkurti Tarybų valdžią.
Vėliau, 1922 m. lapkričio 14 d. vakarą TRR LRA dalinių vadai kreipėsi į RTFSR VCIK'ą priimti TRR į RTFSR. Po kelių valandų, jau vasario 15 d., VCIK patvirtino TRR įjungimą į RTFSR sudėtį. Buvusi TRR tapo Tolimų Rytų sritimi (rus. Дальневосточная область).[6].

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Куцый В. Ю. Финансовая политика, временного приамурского правительства и верховного правителя земского приамурского края // Проблемы отечественной и всеобщей истории. Уссурийск, 1996. С. 101–107.
  2. 2,0 2,1 Агалаков В. Т. Дальневосточная республика // Большая советская энциклопедия. 3-е изд.
  3. Емец В. А. Дайренская конференция 1921-22 // Большая советская энциклопедия. 3-е изд.
  4. http://web.archive.org/web/20070929150034/www.rustrana.ru/article.php?nid=19786
  5. Лешин Г. М. Дальневосточная Республика // Советская военная энциклопедия в 8-ми тт. Т. 3.
  6. Образование Бурят-Монгольской АССР как реализация национальной политики Советского государства