Tiesioginiai veiklos metodai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tiesioginiai veiklos metodai – politinių jėgų naudojami veiklos metodai, tiesiogiai siekiantys įvairių partijos programą atitinkančių tikslų. Jie skiriasi nuo netiesioginių veiklos metodų, kuriais pirmiausia siekiama įsitvirtinti parlamente ir kitose panašiose valdžios struktūrose.

Įvairių socialinių grupių taikomų metodų pavyzdžiai gali būti streikas, boikotas, piketas, bauginimai, sabotažas ir panašiai. Juos gali taikyti ne vien darbininkai prieš darbdavius, bet ir darbdaviai prieš darbininkus (lokautas, masiniai atleidimai ar bauginimas jais). Kai kurie šių metodų dažnai būna susiję su visuomenėje galiojančios tvarkos pažeidimais ir teisiniu požiūriu nėra legalūs. Tačiau patyrę visuomenės veikėjai sugeba rasti bei taikyti ir legalius tokios kovos metodus.

Net ir šalies valdžios neteisėtais laikomi veiksmai kai kada nėra tokie moraliniu požiūriu. Daugumą kovos už nepriklausomybę metodų, Lietuvai atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos, greičiausiai galima priskirti būtent šiai kategorijai.[reikalingas šaltinis] Stabiliose valstybėse šie metodai dažniausiai taikomi įvairių su darbo santykiais susijusių konfliktų metu.