Tibetiečių kalbos
| Tibetiečių | |
| Paplitimas | Tibetas, Himalajai |
|---|---|
| Kalbų skaičius | 53 |
| Kilmė | Kinų-tibetiečių >(tibetiečių-mianmariečių) >>bodinės >>>tibetiečių |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Klasifikacija | centrinės tibetiečių, rytinės tibetiečių, pietinės tibetiečių, vakarinės tibetiečių, šiaurinės tibetiečių |
Tibetiečių kalbos – kalbų grupė, priklausanti kinų-tibetiečių kalbų šeimai. Šios kalbos naudojamos daugiausia Tibeto plynaukštėje, Aukštuosiuose Himalajuose, taip pat vidurinių kalvų regione Sikime, Butane.
Beveik visomis šiomis kalbomis kalbantys atstovai taip pat naudoja ir Tibetiečių kalbą kaip lingua franca didžiuliame regione.
Etninės grupės, kalbančios šiomis kalbomis, gali būti dalijamos į dvi kategorijas:
- tibetiečiai (gyvenantys Tibeto plynaukštėje, senieji gyventojai) – kalba 6 kalbomis/dialektais
- bhotijai (gyvenantys Himalajuose, atsikėlę į šias teritorijas XVI–XVII a.) – kalba daugiau nei 40 kalbų/dialektų.
Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tibetiečių kalbų klasifikacija ir traktuotė tarp dialekto ir kalbos yra daugiau politinis, ne tiek lingvistinis sprendimas. KLR egzistuojančios tibetiečių kalbos laikomos viena tibetiečių kalba, tuo tarpu labai artimos dzongkha (Butano valstybinė kalba), sikimiečių, šerpų, ladakų kalbos daugiausia politiniais motyvais laikomos atskiromis. Ethnologue visas kalbas laiko atskiromis:
- Centrinės tibetiečių kalbos (18 kalbų) – kilusios iš U-Cango regiono, ir joms priklauso pagrindinė – standartinė tibetiečių kalba. XVII a. jai plintant Himalajų regione, dab. Nepalo, Utarakhando, Himačal Pradešo teritorijose, susiformavo daugybė dialektų Himalajuose.
- Tibeto plynaukštės kalbos: tibetiečių kalba.
- Bhotijų kalbos: dolpų, jolmų, humlų, džadų, kagate, kjerungų, lhomi, lovų, mugomų, nubrių, panangų, spiti, lahaulių, tičurongų, tseku, tsumų, valungpų kalbos.
- Rytinės tibetiečių kalbos – 8 kalbos ar dialektai, paplitę viduriniame Butane, kuriomis vietos gyventojai kalbėjo dar iki XVII a. Jie labiausiai nutolę nuo kitų grupių. Žinomos šios kalbos: bunthangkha, čalikha, dakpakha, khengkha, kurtokha, nupbikha, njenkha, olekha.
- Pietinės tibetiečių kalbos – 12 kalbų ar dialektų, kurios kilo iš Čumbi slėnio, čia ir dabar kalbama gromų kalba. XVII a. šios kalbos tautos paplito ir po dabartinį Butaną, Sikimą (sikimiečių kalba), Nepalą (šerpų kalba ir kitos kalbos).
- Tibeto plynaukštės kalbos: gromų kalba.
- Bhotijų kalbos: dzongkha, sikimiečių kalba, šerpų, brokatų, brokpake, čocangacakha, džirelių, lakha, lajakha, lunanakha kalbos.
- Vakarinės tibetiečių kalbos – 6 kalbos ar dialektai, paplitę istoriniuose Čangtango, Ladako, Baltistano regionuose.
- Tibeto plynaukštės kalbos: ladakų kalba, Čangtango kalba, takpa.
- Bhotijų kalbos: baltų, purikų, zanskarių kalbos.
- Šiaurinės tibetiečių kalbos – 3 kalbos ar dialektai, paplitusios rytų ir šiaurės Tibete (istoriniuose Amdo ir Khamo regionuose): Amdo kalba, Khamo kalba, čonių kalba.
- Neklasifikuojamos kalbos – Tavango monpų, naabų, šerdukpenų, thudamų, gongdukų, lopų kalbos.