Thin Lizzy

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Thin Lizzy

Thin Lizzy koncertuoja Mančesterio Apollo arenoje
1983 m. Iš kairės į dešinę: Sykes, Lynott, Gorham, Wharton; Downey nesimato.
Biografija
Kilmė Flag of Ireland.svg Airija, Dublinas
Aktyvumo metai 1969–1984 m.,
1996–2001 m.,
2004 m. – dabar
Svetainė Oficiali svetainė
Nariai
Brian Downey
Scott Gorham
Darren Wharton
Marco Mendoza
Ricky Warwick
Richard Fortus
Buvę nariai
Phil Lynott
Eric Bell
Eric Wrixon
Gary Moore
Brian Robertson
Midge Ure
Snowy White
John Sykes
Tommy Aldridge
Randy Gregg
Michael Lee
Francesco DiCosmo
Vivian Campbell

Thin Lizzy – airių sunkiojo roko grupė, susikūrusi Dubline 1969 m. Du jos įkūrėjai – būgnininkas Brian Downey ir bosininkas bei vokalistas Phil Lynott susipažino dar besimokydami mokykloje. Lynott prisiėmė grupės frontmeno vaidmenį ir vedė grupę per visą jos trylikos studijinių albumų įrašymo karjerą. Thin Lizzy geriausiai žinoma iš savo dainų „Whiskey in the Jar“, „Jailbreak“ ir „The Boys Are Back in Town“, kurios yra pasauliniai hitai, iki šiol reguliariai grojami sunkiojo roko ir klasikinio roko radijo stočių. Lynott mirus 1986 m., metams bėgant atsirasdavo įvairios grupės „inkarnacijos“, suburiamos gitaristų Scott Gorham ir John Sykes. Tačiau 2009 m. Sykes iš grupės pasitraukė.

Faktinis Thin Lizzy lyderis Phil Lynott buvo beveik visų grupės dainų autorius arba bendraautoris. Jis buvo vienas iš nedaugelio juodaodžių muzikantų, kurie sulaukė pripažinimo grodami sunkujį roką, ir pirmasis to pasiekęs juodaodis airis. Per savo istoriją Thin Lizzy galėjo didžiuotis savo sudėtyje turėdama didelio muzikos kritikų pripažinimo nusipelniusų gitaristų, o grupės įkūrėjai Downey ir Lynott, groję būgnais ir boso gitara, sudarė jos ritmo sekciją. Grupėje groję muzikantai buvo ne tik skirtingų rasių, bet ir iš abiejų Airijos sienos pusių, be to, per neramumus priklausė katalikų ir protestantų bendruomenėms. Jų muzikoje juntama įvairių stilių – country muzikos, psichodelinio roko ir tradicinio airių folkloro – įtaka, tačiau dažniausiai grupės muzika priskiriama sunkiajam rokui ir kartais sunkiajam metalui. Žurnalas Rolling Stone apibūdino Thin Lizzy kaip išskirtinę sunkiojo roko grupę „esančią toli nuo bliaunančios aštuntojo dešimtmečio vidurio metalo gaujos“.[1]

Allmusic kritikas John Dougan rašė, kad „grupės kūrybinis variklis Lynott buvo įžvalgesnis ir supratingesnis dainų autorius už daugelį „kolegų“, pirmenybę teikusių gyvenimiškoms darbo klasės meilės ir neapykantos dramoms, kuriamoms sekant Bob Dylan, Van Morrison, Bruce Springsteen ir praktiškai visa tradicine airių literatūra“.[2] Grupės karjeros pradžioje jai didžiausią įtaką darė Van Morrison, Jeff Beck ir Jimi Hendrix, o vėliau – ir amerikiečių muzikantai Little Feat ir Bob Seger.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvieji metai (1969–1974)[taisyti | redaguoti kodą]

Thin Lizzy susikūrė vieną vakarą 1969 m. gruodžio pabaigoje Dubline, Airijoje, kai gitaristas Eric BellBelfasto pabe susitiko klavišininką Eric Wrixon ir išsiaiškino, kad abu turi užmojų sukurti grupę. Abu muzikantai anksčiau buvo groję grupėje Them, kurios lyderis buvo Van Morrison.[3] Tą patį vakarą jie nuėjo pasiklausyti grupės Orphanage, kurios vokalistas buvo Phil Lynott, o būgnininkas – Brian Downey. Po koncerto Bell ir Wrixon prisistatė ir pasiūlė visiems keturiems kartu groti vienoje grupėje. Lynott ir Downey žinojo apie gerą Bell muzikinę reputaciją[4] ir sutiko, tačiau su sąlyga, kad Lynott ne tik dainuos, bet ir gros boso gitara, ir kad jie atliks kai kurias iš jo kompozicijų.[3]

1970 m. liepos mėn. Thin Lizzy su įrašų kompanija EMI išleido singlą „The Farmer"/"I Need You“, kurio B pusėje įrašytą kompoziciją sukūrė John D'ardis, Trend Studios, kurioje buvo įrašytas singlas, savininkas. Buvo parduoti tik 283 šio singlo egzemplioriai, todėl šiuo metu jis yra kolekcinė retenybė.[3] Wrixon pasitraukė iš grupės dar prieš šio singlo išleidimą, todėl likusiems trims grupės nariams teko didesnė gautų pajamų dalis.[4] Jis išvyko į Europą, o po to grįžo į Belfastą ir vėl prisijungė prie savo senosios grupės Them.[5] Metų pabaigoje Thin Lizzy pasirašė sutartį su įrašų kompanija Decca Records ir 1971 m. sausio mėn. nuvyko į Londoną įrašyti savo debiutinio albumo Thin Lizzy. Albumas buvo gana neblogai perkamas, tačiau nepateko į Jungtinės Karalystės sąrašus, nepaisant transliacijų per radiją ir įtakingų didžėjų John Peel ir Kid Jensen paramos.[3]

Apie 1971 m. kovo mėn. grupė persikėlė į Londoną, kur rugpjūčio mėn. išleido pasisekimo nesusilaukusį EPNew Day“.[5] Nepaisydama nesėkmingų pardavimų, Decca sutiko finansuoti antrąjį grupės albumą Shades of a Blue Orphanage, išleistą 1972 m. kovo mėn. Kaip ir ankstesniojo, taip ir šio albumo dainos buvo pilnos Lynott asmeninių anekdotų ir užuominų apie jo gyvenimą Dubline bei žmones, kuriuos jis ten gyvendamas pažinojo. Muzikos stilius buvo artimas keltų muzikai su užuominomis į sunkųjį roką, kurį grupė pradėjo groti vėliau.[3] Šis albumas taip pat nepateko į Jungtinės Karalystės sąrašus.

1972 m. viduryje Thin Lizzy gavo prašymą įrašyti pergrotų Deep Purple kompozicijų albumą, kuris buvo išleistas pavadinimu „Funky Junction Play a Tribute to Deep Purple“. Thin Lizzy pavadinimas albumo viršelyje net nebuvo paminėtas. Vokalines ir klavišinių instrumentų partijas įrašė kitos grupės – Elmer Fudd nariai, tačiau į albumą pateko ir kelios Thin Lizzy sukurtos instrumentinės kompozicijos.[4] Albumas buvo išleistas 1973 m. sausio mėn.

„Whiskey in the Jar“[taisyti | redaguoti kodą]

1972 m. pabaigoje grupė išsiruošė į didelio populiarumo susilaukusį koncertinį turą po Jungtinę Karalystę kartu su Slade, tuo metu išleidusiais keletą hitais tapusių singlų, ir Suzi Quatro. Maždaug tuo pat metu Decca nusprendė kaip singlą išleisti Thin Lizzy aranžuotą tradicinę airių baladę „Whiskey in the Jar“. Tai sukėlė grupės narių pasipiktinimą, nes jie manė, kad ši daina neatitinka grupės skambesio ir įvaizdžio,[5] tačiau singlas pasiekė Airijos sąrašo viršūnę ir 6-tą vietą Jungtinės Karalystės sąraše, o vėliau pateko į Top of the Pops. Jis taip pat pateko ir į daugelio kitų Europos šalių sąrašus. Tačiau po jo sekęs singlas „Randolph's Tango“ buvo tarsi sugrįžimas prie tamsesnio Lynott stiliaus, tepatekęs į Airijos sąrašą.[6]

Kitas grupės albumas Vagabonds of the Western World, išleistas 1973 m. rugsėjo mėn., susilaukė teigiamų atsiliepimų, tačiau ir vėl nepateko į sąrašus.[6] Jį lydėjęs singlas „The Rocker“, kaip ir ankstesnis, tepateko į Airijos sąrašą, ir pagreitis, įgytas išleidus hitu tapusį singlą, buvo prarastas.[4]

Eric Bell netikėtai paliko grupę pačioje 1973 m. pabaigoje, po koncerto Belfasto Karalienės universitete (Queen's University Belfast), dėl vis prastėjančios sveikatos ir nusivylimo muzikos industrija.[4] Vietoj jo iki koncertinio turo pabaigos buvo pakviestas jaunas airių grupės Skid Row gitaristas Gary Moore. Moore su grupe dirbo tik iki 1974 m. balandžio mėn., tačiau su juo grupė įrašė tris dainas, įskaitant „Still in Love with You“ versiją, patekusią į ketvirtąjį Thin Lizzy albumą Nightlife.

Pasitraukus Moore, Thin Lizzy, kad galėtų užbaigti koncertinį turą po Vokietiją, turėjo laikinai pasikviesti du gitaristus — buvusį Atomic Rooster gitaristą John Cann ir berlynietį Andy Gee, grojusį su Peter Bardens ir Steve Ellis. Nė vienas iš jų nebuvo laikomas nuolatiniu grupės nariu, o Lynott ir Cann nelabai sutarė vienas su kitu.[4] Pasibaigus koncertiniam turui ir baigiantis sutarties su Decca galiojimui, nusivylęs Downey pasitraukė iš Thin Lizzy ir kitiems grupės nariams teko įkalbinėti jį sugrįžti.[5]

Buvo surengtos perklausos naujiems grupės nariams parinkti ir Lynott su Downey galiausiai apsisprendė pakviesti 18-metį gitaristą iš Škotijos Brian Robertson ir kalifornietį Scott Gorham. Greitai susigrojusi naujos sudėties grupė atsisakė daugelio senųjų gyvai grotų dainų[5] ir pasirašė naują sutartį su įrašų kompanija Phonogram Records, tačiau išleistas albumas Nightlife sukėlė grupės narių nusivylimą dėl pernelyg minkšto prodiusavimo ir neišryškinto grupės stiliaus.[3] Robertson pavadino Ron Nevison prodiusavimą „visiškai beskoniu“, o Gorham pareškė, kad albumo įrašas „kvailai nuobodus“.[4] Kaip ir ankstesnieji trys, albumas į sąrašus nepateko.

„The Boys Are Back in Town“ (1975–1977)[taisyti | redaguoti kodą]

Iš kairės į dešinę: Brian Robertson, Phil Lynott, Scott Gorham koncertuoja Bad Reputation koncertinio turo metu, 1977 m. lapkričio 24 d.
Foto: Richard Marchewka

1975 m. pradžioje Thin Lizzy išvyko į pirmąjį koncertinį turą JAV, kurio metu „apšildė“ Bob Seger ir Bachman–Turner Overdrive (BTO). Kai vėliau tais pačiais metais BTO surengė labai sėkmingą koncertinį turą po Europą, pristatydami savo hitu tapusį singlą „You Ain't Seen Nothing Yet“, juos vėl lydėjo Thin Lizzy.[4] Vėliau jie įrašė albumą Fighting, kuris tapo pirmuoju Thin Lizzy albumu, patekusiu į Jungtinės Karalystės sąrašą (pasiekė 60-tą vietą), tačiau šio albumo dainų singlai į sąrašus nepateko. Šiame albume pirmą kartą panaudotas „dviejų suderintų gitarų garsas“ (twin guitar sound), vėliau padėjęs grupei susilaukti didelės sėkmės (dvigubos harmonijos kompozicijoje „Wild One“ ir abiejų gitaristų solo partijos kompozicijoje „Suicide“).[3]

Po sėkmingo kelių grupių koncertinio turo kartu su Status Quo Thin Lizzy įrašė albumą Jailbreak, kuris tapo tikru proveržiu. Šiame albume, išleistame 1976 m. kovo 26 d., buvo įrašytas pasaulinis hitas „The Boys Are Back in Town“, kuris pasiekė 8-tą vietą Jungtinės Karalystės sąraše ir pirmą kartą pateko į JAV sąrašą, jame pasiekęs 12-tą vietą[7]. Tuo laiku „dviejų suderintų gitarų garsas“ jau buvo išgrynintas ir panaudotas visame albume, o ypač sėkmingai — hitu tapusiame single ir kompozicijose „Emerald“ ir „Warriors“. Albumas pateko į įvairių šalių sąrašus abiejose Atlanto vandenyno pusėse, o jam pavymui išleistas singlas „Jailbreak“ taip pat susilaukė sėkmės. Thin Lizzy koncertavo JAV, „apšildydama“ įvairias grupes, kaip antai, Aerosmith, Rush ir REO Speedwagon, taip pat planavo 1976 m. birželio mėn. surengti dar vieną koncertinį turą kartu su Rainbow. Tačiau Lynott susirgo hepatitu, turas buvo atšauktas, o grupės veikla keliems mėnesiams nutrūko.[3]

Sirgdamas Lynott sukūrė didžiąją dalį kito grupės albumo Johnny the Fox kompozicijų. Šis albumas buvo įrašytas 1976 m. rugpjūčio mėn. Jį įrašinėjant santykiuose tarp Lynott ir Robertson atsirado įtampa, pvz., jie nesutarė dėl hitu tapusio singlo „Don't Believe a Word“ autorystės.[4] Lynott, kurdamas dainų žodžius, toliau rėmėsi keltų mitologija ir savo asmeniniais išgyvenimais. Tokios dainos dominavo Johnny the Fox ir kituose praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio — sėkmingiausio Thin Lizzy laikotarpio — albumuose.[3] Albumui pristatyti surengtas koncertinis turas buvo labai sėkmingas, didelės sėkmės susilaukė ir pasirodymai televizijoje, pvz., laidoje Rod Stewart BBC TV Special.[5]

Kitą koncertinį turą JAV planuota surengti 1976 m. gruodžio mėn., tačiau jį teko atšaukti, nes lapkričio 26 d. Brian Robertson susižeidė ranką, muštynėse Londono Speakesy klube gindamas savo draugą — škotų dainininką Frankie Miller. Miller grojo scenoje su regio grupe Gonzalez ir, būdamas girtas, užkabino Gonzalez gitaristą Gordon Hunte. Hunte persirengimo kambaryje, užsimojęs buteliu, puolė Miller, Robertson įsikišo ir patyrė rankos arterijos bei nervo traumą.[4][5] Tačiau po to Robertson sulaužė Hunte koją, kito vyro raktikaulį ir smogė galva dar vienam, kol gavo buteliu per galvą ir prarado sąmonę.[4]

Robertson neigė pasirodžiusią informaciją, kad buvo girtas, ir tvirtino tik užėjęs į klubą pavalgyti.[3][4] Lynott supyko ir kitam koncertiniam turui po JAV kartu su Queen vietoj Robertson pasikvietė Gary Moore. Turas buvo sėkmingas ir Lynott kvietė Moore pasilikti, tačiau jis grįžo į grupę Colosseum II, kurioje prieš tai grojo. Robertson, nors ir nebuvo atleistas, nesijautė tikras dėl savo padėties ir planavo įkurti naują grupę kartu su Jimmy Bain iš Rainbow.[4]

Thin Lizzy 1977 m. gegužės mėn. jau kaip trio išskrido į Kanadą įrašinėti albumo Bad Reputation, kuriame Gorham turėjo įgroti visas gitaros partijas. Praėjus mėnesiui nuo įrašų sesijos pradžios prie jų prisijungė Robertson, anot jo, „kaip sesijinis muzikantas“,[3] o, anot Lynott, „kaip svečias“.[5] Robertson įrašė gitaros solo dviejose dainose ir veliau tais pačiais metais buvo oficialiai sugrąžintas į grupę. Rugsėjo mėn. išleistas albumas buvo gerai perkamas ir Jungtinės Karalystės sąraše pasiekė 4-tą vietą, sėkmės susilaukė ir singlas „Dancing in the Moonlight (It's Caught Me in Its Spotlight)“. Tais pačiais 1977 m. Thin Lizzy kaip pagrindiniai dalyviai pasirodė Lidso festivalyje.

Gary Moore sugrįžimas (1978–1979)[taisyti | redaguoti kodą]

Thin Lizzy 1977 m. rugpjūčio 8 d.; Robertson, Lynott, Gorham, Downey

1978 m. Thin Lizzy išleido savo pirmąjį koncertinį albumą Live and Dangerous. Yra tam tikrų nesutarimų, kokia šio albumo dalis buvo iš tikro įrašyta gyvai, – prodiuseris Tony Visconti tvirtino, kad tik būgnų ir publikos garso takeliai nebuvo perrašyti daugkartinio perrašymo (overdubing) būdu. Tačiau Brian Robertson šį teiginį atmetė, pareiškęs, kad jis nesutiko su Lynott reikalavimu perrašyti jo gitaros solo partijas, ir tik pritariamųjų balsų bei kai kurių Gorham gitaros partijų takeliai buvo perrašyti. Jis dar pridėjo: „Tai netiesa. Vienintelė priežastis, dėl kurios mes sakėme, kad jis buvo perrašytas, — mokesčiai... Todėl viskas, ką sako Visconti, yra nesąmonės“.[3] Albumas susilaukė didžiulės sėkmės, pasiekęs 2-rą vietą Jungtinės Karalystės sąraše, ir 2004 m. Classic Rock žurnalo buvo įvertintas kaip geriausias visų laikų koncertinis albumas.[8] Tačiau šią sėkmę pritemdė galutinis Robertson pasitraukimas iš grupės, praėjus kuriam laikui po koncerto Ibisoje 1978 m. liepos 6 d., kai dėl nesutarimų su Lynott toliau dirbti kartu pasidarė nebeįmanoma.[5] Netrukus Robertson kartu su Jimmy Bain tapo naujos grupės Wild Horses lyderiais.

Lynott ir vėl vietoj Robertson pasikvietė Gary Moore, be to, tuo metu grupė kartu su Steve Jones ir Paul CookSex Pistols bei Chris Spedding ir Jimmy Bain kuriam laikui „susikooperavo“ į projektą The Greedy Bastards, taip sugroję keletą koncertų, kurių metu atliekamų dainų sąrašas buvo nevienodas. Taip Lynott pavyko kartu su grupe „prisišlieti“ prie pankroko sąjūdžio ir išvengti „dinozaurų“ etiketės, kurią pankai kabino daugeliui to dešimtmečio pradžios roko grupių.[4]

1978 m. rugpjūčio mėn. grupė pradėjo dar vieną koncertinį turą JAV, kurį pratęsė Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Brian Downey atsisakė vykti kartu, skųsdamasis nuovargiu ir pareiškęs norą pasilikti Airijoje kartu su sergančiu sūnumi. Turo metu jį pakeitė amerikietis būgnininkas Mark Nauseef.[5] Grupei sugrįžus iš koncertinio turo Downey vėl prie jos prisijungė ir 1979 m. pradžioje Thin Lizzy Paryžiuje įrašė albumą Black Rose: A Rock Legend. Šio albumo įrašų sesijos metu pasireškė vis stiprėjanti Lynott ir Gorham priklausomybė nuo narkotikų, kurių buvimas grupės aplinkoje jautėsi vis labiau.[4] Tai turėjo įtakos ir kai kurių albumo dainų, pvz., „Got to Give It Up“, turiniui. Tačiau išliko ir keltiškos intonacijos, ypač ryškios paskutiniojoje albumo kompozicijoje „Róisín Dubh“ — septynių minučių trukmės tradicinių airių dainų popuri, pagardintoje „dviejų suderintų gitarų garsu“ ir roko ritmais. Abu albumą lydėję singlai — „Waiting for an Alibi“ ir „Do Anything You Want To“ — buvo sėkmingi, o pats albumas pasiekė 2-rą vietą Jungtinės Karalystės sąraše.[9] Trečiasis, vidutiniškai sėkmingas singlas „Sarah“ buvo Lynott odė jo tik ką gimusiai dukrai.[6]

Tačiau 1979 m. liepos mėn. Gary Moore netikėtai pasitraukė iš Thin Lizzy eilinio koncertinio turo JAV metu. Po daugelio metų Moore pareiškė, kad nesigailėjo dėl šio pasitraukimo, „bet, galbūt, mano pasitraukimo būdas buvo netinkamas. Manau, kad aš galėjau tą padaryti kitaip. Bet aš tiesiog privalėjau išeiti.“[4] Gary Moore mirė nuo širdies smūgio Esteponoje (Ispanija) 2011 m. vasario 6 d., būdamas 58 metų.[10][11]

Moore pasitraukus, Thin Lizzy turo nenutraukė — kelis koncertus sugrojo kaip trio, o po to Lynott kaip pamainą laikinai pasikvietė Midge Ure. Ure prieš tai planavo prisijungti prie Ultravox, bet kartu su Lynott kaip bendraautoris sukūrė dainą „Get Out of Here“, įrašytą albume Black Rose: A Rock Legend, ir sutiko pagelbėti Thin Lizzy įvykdyti su koncertiniu turu susijusius įsipareigojimus.[3] 1979 m. grupė dar kartą kaip pagrindiniai dalyviai pasirodė Lidso festivalyje.

Prieš išvykimą į koncertinį turą Japonijoje, rugsėjo pradžioje Lynott nusprendė pasikviesti dar vieną gitaristą Dave Flett, grojusį su Manfred Mann's Earth Band, kad Ure prireikus galėtų pagroti klavišiniais instrumentais. Turą pavyko sėkmingai užbaigti, bet grupės sudėtyje buvo du laikini nariai, o Lynott daug laiko praleisdavo dirbdamas ne su Thin Lizzy, o su šalutiniais projektais — kūrė ir prodiusavo kūrinius kitoms grupėms, tvarkė savo pirmąjį solinį albumą „Solo in Soho“.[4] Lynott taip pat atgaivino The Greedy Bastards (Lynott, Gorham ir Downey kartu su Jones ir Cook iš Sex Pistols), kurie susitrumpino pavadinimą iki The Greedies ir 1979 m. gruodžio mėn. išleido savo vienintelį kalėdinį singlą „A Merry Jingle“, pasiekusį 28-tą vietą Jungtinės Karalystės sąraše.[6]

Vėlesnieji metai ir iširimas (1980–1983)[taisyti | redaguoti kodą]

Thin Lizzy koncertuoja, 1981 m.

Lynott tebeieškant nuolatinio gitaristo, jis ir kiti, tuometiniai ir buvusieji Thin Lizzy nariai toliau dirbo įrašinėdami albumą Solo in Soho, kuris buvo išleistas 1980 m. balandžio mėn., bei dar vieną Thin Lizzy albumą Chinatown. Be to, Lynott tuo metu susituokė ir liepos mėn. jo žmona pagimdė antrą dukterį.[12] Dave Flett vylėsi tapti nuolatiniu Thin Lizzy nariu, bet Lynott pasirinko Snowy White, grojusį su Pink Floyd ir Peter Green.[3] Midge Ure 1980 m. pradžioje toliau dalyvavo grupės koncertuose kaip laikinas klavišininkas, tačiau prie grupės prisijungus White jį netrukus pakeitė Darren Wharton. Tuo metu Wharton teturėjo 17 metų ir pradžioje jis buvo pakviestas tik laikinam darbui.[3] Ši nauja grupės sudėtis pertraukų tarp trumpų koncertinių turų metu baigė įrašinėti albumą Chinatown ir du jį lydėjusius singlus. Pirmasis iš jų — „Chinatown“ pasiekė 21-mą vietą Jungtinės Karalystės sąraše, o antrasis — „Killer on the Loose“ prasimušė net į pirmąjį dešimtuką, prie ko nemažai prisidėjo prieštaringa reklaminė kampanija, susijusi su tuo metu vienas paskui kitą įvykdytais serijinio žudiko Peter Sutcliffe, vadinto „Jorkšyro žudiku“, nusikaltimais.[5]

Chinatown galiausiai buvo išleistas 1980 m. spalio mėn. ir pasiekė 7-tą vietą Jungtinės Karalystės sąraše, tačiau tuo metu Thin Lizzy albumai jau nebepatekdavo net į pirmąjį JAV sąrašo šimtuką. Todėl po sėkmingo koncertinio turo Japonijoje ir Australijoje grupė 1980 m. pabaigoje išsiruošė į savo paskutinį koncertinį turą JAV.[3] 1981 m. pradžioje Lynott pradėjo įrašinėti savo antrąjį solinį albumą, pasitelkęs Thin Lizzy narius ir didelę grupę pagalbinių muzikantų. Beveik tuo pat metu grupė įrašinėjo ir medžiagą naujam Thin Lizzy albumui, todėl kaip ir anksčiau įrašų sesijų metu kildavo tokia maišatis, kad muzikantai ne visada žinodavo, kurį albumą jie įrašinėja. Thin Lizzy įrašų sesijų prodiuseris Chris Tsangarides pareiškė: „sumaišties jausmas tiesiog kybojo ore, ir kartais niekas nebežinojo, ar dirbama su Philo soliniais įrašais, ar su Lizzy albumu.“[3] Snowy White prieš tai galvojo, kad jam, kaip Thin Lizzy nariui, turėtų būti mokama kaip sesijiniam muzikantui, kai jis dalyvaudavo įrašinėjant Lynott solinį repertuarą.[4]

1981 m. balandžio mėn. buvo išleistas pirmasis grupės geriausių dainų albumas The Adventures of Thin Lizzy, pasiekęs 6-tą vietą Jungtinės Karalystės sąraše. Tačiau atskirai išleistas singlas „Trouble Boys“ tepasiekė 53-ią vietą, kuri buvo blogiausia tarp grupės singlų vietų nuo 1975 m.[5] Anot White[3] ir Wharton,[4] Lynott buvo vienintelis, norėjęs jį išleisti, o niekam daugiau ši daina nepatiko. „Trouble Boys“ buvo ir darbinis naujo grupės albumo pavadinimas, tačiau dėl žemos vietos sąraše daina nebuvo įdėta į albumą, o jo pavadinimas pakeistas į Renegade.[3] Dar vienas svarbus įvykis grupės karjeroje, įvykęs tuo metu, buvo pasirodymas pirmajame Sleino pilies koncerte, įvykusiame rugpjūčio 16 d., kuriame grupė koncertavo kaip pagrindiniai dalyviai kartu su Kirsty McColl, Hazel O'Connor ir U2.[3]

Antrojo Lynott solinio albumo The Philip Lynott Album išleidimas vėlavo, ir jis pasirodė tik 1982 m., o Renegade buvo baigtas įrašyti ir išleistas 1981 m. lapkričio mėn. Šis albumas nebuvo sėkmingas ir tepasiekė 38-tą vietą Jungtinės Karalystės sąraše bei 157-tą vietą JAV sąraše.[3] Nesusilaukė sėkmės ir jį lydėjęs singlas „Hollywood (Down on Your Luck)“.[6] Nepaisant to, kad pats Lynott sukūrė tik dvi šio albumo dainas, o kitų grupės narių indėlis kuriant likusias albumo kompozicijas buvo kur kas didesnis, Gorham ir Wharton pareiškė, kad jie nepatenkinti kai kuriomis albumo dainomis, kaip antai, „Angel of Death“, „Fats“ ir „Mexican Blood“.[4] Dėl tos priežasties Wharton netgi nėra kitoje albumo viršelio pusėje įdėtoje grupės fotografijoje, nors jis tuo metu ir buvo nuolatinis grupės narys. „Tai mane labai įskaudino“, — pareiškė jis.[4]

„Thunder and Lightning“[taisyti | redaguoti kodą]

Thin Lizzy koncertuoja Mančesterio Apollo arenoje

1982 m. pradžią sugadino tai, kad Downey ir Gorham buvo priversti padaryti pertrauką koncertinėje veikloje dėl savo asmeninių problemų. Downey buvo sumuštas naktiniame klube Danijoje,[3] o Gorham kentėjo nuo narkotikų vartojimo sukelto išsekimo.[5] Vėliau tais pačiais metais Lynott surengė savo koncertinį turą ir išleido antrąjį solinį albumą, kurio pardavimai nebuvo labai sėkmingi. 1982 m. rugpjūčio mėn. Snowy White pasitraukė iš grupės, pavargęs nuo netolygaus darbo grafiko ir Lynott priklausomybės nuo narkotikų, nors vėliau prisipažino, kad buvo pernelyg santūrus ir tylus, todėl sunkiai pritapo prie kitų grupės narių, kurie buvo gerokai triukšmingesni.[13] Išėjus iš grupės, White pavyko jau 1983 m. patekti į pirmąjį Jungtinės Karalystės sąrašo dešimtuką su singlu „Bird of Paradise“. Tuo pat metu pasitraukė ir ilgametis grupės vadybininkas Chris O'Donnelle, vėliau pareiškęs, kad „kažkada puiki grupė mano akyse virto mėšlu“.[4]

Prieš pradėdamas įrašinėti naują albumą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo paskutinis studijinis grupės albumas, Lynott norėjo rasti pamainą White. 1982 m. rugsėjo mėn. jis pasirinko John Sykes, anksčiau grojusį grupėje Tygers of Pan Tang, kuris tapo pirmojo albumą lydėjusio singlo „Cold Sweat“ bendraautoriu, nors likusioji albumo dalis jau buvo įrašyta jam nedalyvaujant. 1983 m. kovo mėn. išleistas albumas Thunder and Lightning buvo daug sėkmingesnis už ankstesnįjį ir pasiekė 4-tą vietą Jungtinės Karalystės sąraše.[6] Sykes atėjimas muzikine prasme atjaunino grupės skambesį ir, nors dainų autorystė buvo tolygiai padalyta tarp visų grupės narių, jos stilius gerokai pasunkėjo priartėdamas prie sunkiojo metalo.[3]

Albumo pristatymo koncertinis turas turėjo tapti grupės atsisveikinimo turu, nors Lynott nebuvo tikras, kad tai bus grupės karjeros pabaiga. Sykes norėjo tęsti darbą, bet Gorham visko jau buvo gana.[4] Turas buvo sėkmingas ir keli koncertai buvo įrašinėjami rengiantis išleisti koncertinį albumą. Koncertinio turo metu pasirodyti scenoje buvo kviečiami daugelis iš anksčiau Thin Lizzy grojusių gitaristų, kurie dalyvavo atliekant tas dainas, kurias pirmą kartą įrašant jie grojo. Vienintelė išimtis buvo Snowy White. Koncertinis albumas Life buvo išleistas 1983 m. spalio mėn. ir pasiekė 29-tą vietą Jungtinės Kralystės sąraše.[6] Vykstant koncertiniam turui buvo išleisti dar du singlai, antrasis iš kurių „The Sun Goes Down“ rugpjūčio mėn. tepasiekė 52-rą vietą. Lynott kartu su Downey ir Sykes, pasivadinę „Trimis muškietininkais“, dar surengė ir Lynott solinį koncertinį turą.[3]

Po sunkaus koncertinio turo etapo Japonijoje, kur kai kuriems grupės nariams kilo sunkumų gauti heroino,[4] Thin Lizzy, prieš išsiskirdami, 1983 m. rugpjūčio 28 d. Redingo festivalyje sugrojo savo paskutinį koncertą Jungtinėje Karalystėje, kurio įrašas 1992 m. buvo išleistas kaip jų koncertinis albumas BBC Radio One Live in Concert. Paskutinis grupės koncertas buvo surengtas rugsėjo 4 d. Niurnberge vykusiame festivalyje Monsters of Rock, po kurio grupės nariai išsivaikščiojo savais keliais.[6]

Projektai po Thin Lizzy ir grupei atminti skirti (tribute) projektai (1985–1996)[taisyti | redaguoti kodą]

Baigiantis 1983 m. Phil Lynott „sulipdė“ naują grupę, kurią pavadino Grand Slam, tačiau, nepavykus pasirašyti sutarties su jokia įrašų kompanija, 1985 m. pradžioje grupė iširo.[5] Sykes ir Downey pradžioje buvo sutikę groti šioje grupėje, bet vėliau Sykes prisijungė prie Whitesnake, o Downey taip pat apsigalvojo. Lynott pradėjo daugiau dėmesio skirti savo solinei karjerai ir 1985 m. gegužės mėn. kartu su Gary Moore išleido singlą „Out in the Fields“, pasiekusį 5-tą vietą Jungtinės Karalystės sąraše.[5] Ši Moore sukurta daina buvo paimta iš jo solinio albumo Run for Cover, tačiau ją įrašant nemažai prisidėjo ir Lynott. Paties Lynott solinė karjera klostėsi ne taip sėkmingai ir jo paskutinysis singlas „Nineteen“ tepasiekė 76-tą Jungtinės Karalystės sąrašo vietą.[14]

Prieš pat savo mirtį Lynott planavo išleisti trečiąjį solinį albumą, kalbėjosi su Downey apie galimą Thin Lizzy atgaivinimą apie 1986 m. kovo mėn. (kartu su Gorham ir Sykes) ir buvo užsisakęs įrašų studiją tų metų sausio mėnesiui.[15] Tačiau 1986 m. sausio 4 d. jis mirė Solsberio (Viltšyro grafystė) ligoninėje, teturėdamas 36 metus, nuo vidinio absceso, plaučių uždegimo ir sepsio, sukeltų priklausomybės nuo narkotikų, dėl ko išsivystė dauginis organų nepakankamumas.[3][4][6]

1986 m. gegužės 17 d. Thin Lizzy susibūrė Self Aid koncertui, kuriame dalyvavo Gary Moore, Downey, Gorham, Wharton ir boso gitara grojęs Bob Daisley. Daugelį pagrindinių vokalo partijų sudainavo Bob Geldof ir Moore, o atliekant „Whiskey In The Jar“ scenoje pasirodė įvairūs vokalistai. 1987 m. buvo išleistas rinktinis albumas „Soldier of Fortune“, be to, tais pačiais metais buvo surengtas pirmasis tribute koncertas „Vibe for Philo“ Lynott atminti, kurį organizavo Dublino didžėjus ir grupės muzikos propaguotojas Smiley Bolger. Šis koncertas toliau tradiciškai rengiamas kasmet Lynott mirties metinių dieną.[16]

Likusieji Thin Lizzy nariai kartu nedirbo iki singlo „Dedication“ įrašymo 1990 m. spalio mėn., kai penkioliktosioms Lynott mirties metinėms pažymėti jo neišbaigtas demo įrašas buvo nugludintas iki išdailintos dainos. Ši daina buvo iš Grand Slam laikotarpio ir jos pirminė versija buvo sukurta kartu su gitaristu Laurence Archer.[3][4] Gitaros ir būgnų garso takeliai naudojant šiuolaikinę techniką buvo pakeisti Downey ir Gorham naujai sugrotomis partijomis. Gary Moore taip pat buvo sutikęs dalyvauti šio singlo įrašuose, bet galiausiai atsisakė.[4] 1991 m. pradžioje singlas pasiekė 35-tą Jungtinės Karalystės sąrašo vietą bei 2-rą Airijos sąrašo vietą[17] ir buvo įtrauktas į eilinį rinktinį geriausių grupės dainų albumą Dedication: The Very Best of Thin Lizzy, išleistą tų pačių metų vasario mėn. ir pasiekusį 8-tą vietą Jungtinės Karalystės albumų sąraše.[5] Tačiau po to perleistas singlas „The Boys Are Back in Town“ tepasiekė 63-ią vietą Jungtinės Karalystės sąraše[9], nors Airijos sąraše jis ir buvo pakilęs iki 16-tos vietos.[17]

Po to pradėti vykdyti nedideli sugrįžimo (reunion) projektai. 1991 m. Robertson ir Downey pasirodė scenoje kartu su vokalistu Bobby Tench, ex-Grand Slam gitaristu Doish Nagle ir bosininku Doug Brockie. Jie surengė trumpą koncertinį turą po Airiją, jo koncertus pavadinę „An Evening of Thin Lizzy“.[4] 1994 m. rugpjūčio mėn. Downey, Bell, Robertson ir Wharton surengė grupei atminti skirtą (tribute) koncertą Vulverhamptone kartu su Thin Lizzy atminti susibūrusiomis grupėmis Limehouse Lizzy, Ain't Lizzy ir Bad Habitz.[5] Kitą Thin Lizzy variantą vėliau tais pačiais metais subūrė John Sykes (jis taip pat atliko ir pagrindines vokalo partijas) kartu su Downey, Gorham ir Wharton bei boso gitara grojusiu Marco Mendoza, kuris 1991-1993 m. buvo grojęs kartu su Sykes grupėje Blue Murder. Šis koncertinis turas buvo reklamuojamas kaip skirtas Phil Lynott atminti.[3] Tos pačios sudėties grupė pasirodė ir „Vibe for Philo“ koncerte, surengtame 1996 m. sausio 4 d., kartu su daugeliu kitų žinomų muzikantų — Eric Bell, Midge Ure, Henry Rollins, Therapy?, Joe Elliott ir Rick SavageDef Leppard.[5]

1994 m. buvo išleistas BBC Radio 1 įrašytų Thin Lizzy kompozicijų rinkinys, pavadintas Peel Sessions, o 1996 m. pasirodė dar vienas rinktinis albumas — Wild One: The Very Best Of Thin Lizzy. Jis susilaukė nemažos sėkmės, nors, kaip nebūtų keista, į albumą nebuvo įtraukta titulinė kompozicija „Wild One“.

1996 m. rugpjūčio 20 d. grupės Rude Awakening bosininkas Robert Ryder Lynott motinos Philomenos prašymu „Palace in Hollywood“ (Kalifornija, JAV) surengė koncertą, pavadintą „A Celebration of the Life of Philip Lynott“, kuris buvo skirtas Phil Lynott gimtadieniui ir dešimtosioms mirties metinėms pažymėti. Ryder atskraidino į Los Andželą Philomeną Lynott, jos partnerį Dennis Keeley ir Smiley Bolger („Vibe for Philo“ rėmėją iš Airijos), kurie pasirodė koncerto metu. Koncerte dalyvavo Rude Awakening, Billy Sheehan, Rudy Sarzo, John Norum, Carmine Appice, Phantom Blue, Soma, prodiuseris Roy Z su savo grupe Tribe of Gypsies, Mark Ferrari, Oslo, Bang Tango, Stash, Iron Cross ir Ireland's own Mark Dignam.

Thin Lizzy be Phil Lynott (nuo 1996 m. iki dabar)[taisyti | redaguoti kodą]

Atnaujintos sudėties Thin Lizzy koncertuoja festivalyje Gods of Metal 2007 m.

1996 m. John Sykes nusprendė atgaivinti Thin Lizzy kaip Phil Lynott gyvenimui ir darbams atminti suburtą grupę.[18] Jis apsisprendė pats vietoj Lynott atlikti pagrindines vokalo partijas ir įtikino Scott Gorham, Brian Downey ir Darren Wharton sugrįžti į grupę. Lynott kaip bosininko vaidmenį šios sudėties grupėje apsiėmė atlikti Marco Mendoza. Jie buvo kritikuojami, kad nesant Lynott naudoja Thin Lizzy pavadinimą,[3] tačiau grupė atliko tik hitus iš senojo Thin Lizzy repertuaro ir nesukūrė naujų kompozicijų.[18]

1997 m. Tommy Aldridge laikinai pakeitė grupės veikloje negalėjusį dalyvauti būgnininką Brian Downey, o vėliau ir tapo pilnateisiu grupės nariu, kai Downey netrukus pasitraukė. Ši grupės sudėtis išliko nepakitusi iki 2000 m., kai Thin Lizzy įrašė koncertinį albumą One Night Only. 2001 m. pradžioje grupė išvyko į koncertinį turą po JAV, kurio metu grojo klubuose, bet Wharton jau prieš šį turą iš grupės pasitraukė. 2002–2003 m. Sykes išleido du solinius albumus, o Gorham dirbo su savo grupe 21 Guns.

Wharton vėliau pareiškė, kad Thin Lizzy būtų geriau tikę sugroti mažiau koncertų, bet didesnėse arenose. Be to, turėdamas savo grupės Dare lyderio patirtį, jis jau nebuvo visiškai patenkintas grojimu klavišiniais už Gorham ir Sykes pečių.[19] O Sykes pasakė, kad visi ankstesnieji grupės nariai visuomet kviečiami groti kartu su Thin Lizzy.[20]

2004 m. Thin Lizzy vėl dirbo kartu, Sykes ir Gorham pasikvietus ex-Angel bosininką Randy Gregg ir būgnininką Michael Lee, grojusį kartu su Robert Plant, The Cult ir kt. Jie surengė du koncertinius turus Šiaurės Amerikoje žiemą ir vasarą (kaip specialieji Deep Purple svečiai). Bet ši grupės sudėtis tebuvo laikina: 2005 m. sugrįžo Mendoza, o 2007 m. – Aldridge. Grupė neplanavo išleisti naujo albumo, tačiau toliau rengė koncertinius turus. Londone, Hammersmith Apollo arenoje 2007 m. gruodžio 13 d. surengtame koncerte grupės sudėtis buvo Sykes, Gorham, Aldridge ir bosininkas Francesco DiCosmo.[21]

Sykes pareiškė, kad Thin Lizzy dabar tapo „labiau atminčiai skirtu dalyku“[18], todėl būtų neteisinga tuo pavadinimu įrašinėti naujus kūrinius. Jis dar pridėjo, kad, nors dabartiniai grupės nariai ir galėtų įrašinėti muziką kartu, tai nebebūtų Thin Lizzy.[18] 2007 m. Gorham pasakė, kad Lynott vis dar susilaukia didžiausio pasisekimo grupės koncertų metu ir kad dabartinė Thin Lizzy veikla nėra vykdoma paprasčiausiai dėl pinigų.[22] „Mes viską nutrauktume, jeigu pajustume, kad darome tai tik formaliai... Aš manau, kad tai visų pirma dėl dainų, – jeigu jos būtų prastesnės, mes galbūt nuo visko pavargtume, bet jos ne tokios ir tai mus palaiko“, – pasakė jis.[22] O 2011 m. sausio mėn. Gorham pareiškė, kad Lynott būtų pritaręs grupės veiklos tęsimui: „Jis dirbo valandų valandas ir nukeliavo tūkstančius mylių, kad pasiektume tam tikrą lygį. Todėl neįmanoma įsivaizduoti, kad jis būtų pasakęs, jog niekas daugiau neturi groti šitų dainų.“[23]

Vivian Campbell ir Brian Downey su Thin Lizzy 2011 m. sausio 6 d.

Buvo pranešta, kad Thin Lizzy kartu The Answer 2009 m. birželio pabaigoje „apšildys“ AC/DC Anglijos, Airijos ir Škotijos stadionuose vyksiančiuose koncertuose, tačiau šie pasirodymai buvo atšaukti, kai įvykus nelaimingam atsitikimui būgninkas Aldridge susilaužė raktikaulį. Birželio 30 d. grupės tinklalapyje buvo pranešta, kad Sykes pasitraukė iš Thin Lizzy, ir visi pasirodymai iki 2009 m. pabaigos buvo atšaukti arba atidėti. Gorham pareiškė, kad jis greitai praneš apie Thin Lizzy ateities planus. Savo pareiškime jis pažymėjo, kad „pastarasis laikotarpis buvo labai sunkus ir man, ir grupei pirmiausia dėl būgnininko Tommy Aldridge susižeidimo, o dabar ir dėl Johno bei likusių grupės narių sprendimo eiti savais keliais. Galiu tik atsiprašyti kiekvieno, kuris mus palaikė per ilgus metus, bet greitai mes sugrįšime ir vėl judėsime visu greičiu."[21]

2009 m. rugsėjo mėn. Gorham pradėjo rinkti naują Thin Lizzy sudėtį, apie kurią pranešta 2010 m. gegužės mėn. Prie Gorham prisijungė grupės pirmosios sudėties būgnininkas Brian Downey, ilgą laiką grupės sudėtyje buvęs klavišininkas Darren Wharton, Def Leppard gitaristas Vivian Campbell ir vokalistas Ricky WarwickThe Almighty, o Marco Mendoza sugrįžo į boso gitaristo vietą. Buvęs Thin Lizzy gitaristas Brian Robertson taip pat buvo kviečiamas prisidėti, bet jis jau buvo prisiėmęs įsipareigojimų, susijusių su savo solo karjera.[24]

Be koncertinio turo Jungtinėje Karalystėje ir Europoje, prasidėjusio 2011 m. sausio mėn., grupė paskelbė apie sausio 4 d. vyksiantį koncertą Dublino O2 Arenoje, kuris sutapo su 2011 m. „Vibe for Philo“ koncertu. Turas prasidėjo Aberdine (Jungtinė Karalystė), Music Hall Aberdeen arenoje, sausio 6 d., o baigėsi Olimpijos arenoje Dubline 2011 m. vasario 17 d., atšaukus O2 Arenoje planuotą surengti pasirodymą.[25]

2011 m. balandžio mėn. buvo pranešta, kad Vivian Campbell turės palikti Thin Lizzy po paskutinio koncerto gegužės 28 d., kad galėtų grįžti į Def Leppard. Jį pakeitė Guns N' Roses gitaristas Richard Fortus.[26] Tokios sudėties grupė pasirodė 2011 m. liepos 5 d. surengtame koncerte Vilniuje.[27] [28] Rugpjūčio 28 d. buvo pranešta, kad Damon JohnsonAlice Cooper grupės pakeis Fortus Thin Lizzy koncertiniame ture JAV kartu su Judas Priest. Fortus apsisprendė iki 2011 m. pabaigos koncertuoti su Guns N' Roses, todėl jį nuolatinai pakeitė Johnson.[29]

Ricky Warwick (pirmame plane) ir Brian Downey 2011 m. birželio mėn. Download festivalyje

2011 m. kovo mėn. Gorham pranešė Billboard.com, kad ateityje Thin Lizzy gali įrašyti naują albumą, pareiškęs: "Tai dažniausias klausimas, kurį žmonės mums uždavinėja, – ar mes planuojame įrašyti ką nors naujo? Atrodo, kad fanai tiki šios sudėties galimybėmis, ir aš jiems nepriekaištauju. Mes tarsi peršokome šią jausmų kliūtį kartu. Ricky kuria velniškai pritrenkiančius dainų žodžius, o su tokiais talentais, kuriuos Thin Lizzy dabar turi, aš manau, mes tikrai galim sudėlioti visai kietą gabalų rinkinuką. Tai bent jau kažkas tokio, apie ką dabar galime pagalvoti, nes anksčiau nieko tokio padėti ant stalo negalėjom."[30] 2012 m. birželio 25 d. Thin Lizzy dirbo studijoje, įrašinėdami naujus kūrinius, nors dar nebuvo aišku, kiek dainų bus įrašyta ar išleista.[31]

2012 m. spalio 10 d. Thin Lizzy paskelbė, kad nauji įrašai bus išleisti po kurio laiko, naudojant ne Thin Lizzy, o kitą pavadinimą. Pasak Gorham, tai buvo "mūsų pagarbos Phil Lynott ir jo kūrybiniam palikimui apraiška", tačiau jis patvirtino, kad naujuosiuose įrašuose bus išlaikytas klasikinis Thin Lizzy skambesys.[32] Ricky Warwick pranešė, kad 2012 m. pabaigoje grupė nutrauks reguliarius koncertinius turus Thin Lizzy pavadinimu, bet tai nebūtinai reiškia, kad jie jau niekada nebegros kaip Thin Lizzy.[32]

2012 m. gruodžio 20 d. Gorham pranešė, kad naujieji įrašai bus išleisti Black Star Riders pavadinimu bei kad Downey ir Wharton nusprendė nedalyvauti naujos grupės projekte. Downey apsisprendė padaryti pertrauką ir pailsėti nuo koncertinių turų, o Wharton pasirinko darbą su savo grupe Dare ir dalyvavimą filmo kūrimo projekte. Taip pat buvo pranešta, kad 2013 m. kovo mėn. grupė kartu su Downey ir Wharton išvyks į koncertinį turą Australijoje Thin Lizzy pavadinimu ir dalyvaus trijų dalių koncertuose su Mötley Crüe ir Kiss, grodami pirmojoje tų koncertų dalyje. Gorham pažymėjo, kad Thin Lizzy ir toliau laikas nuo laiko koncertuos kartu: „Mes ir toliau vyksime koncertuoti kaip Thin Lizzy. Vyksta tam tikri dideli festivaliai, kuriuose mes dalyvausime. Thin Lizzy neišnyko už horizonto ir mes koncertuosime, tačiau šiuo metu mes turime Black Star Riders ir tam taip pat skirsime dėmesio."[33]

Kiti Thin Lizzy įrašai ir atminties renginiai[taisyti | redaguoti kodą]

2001 m. gruodžio mėn. išleistas kompaktinių diskų rinkinys dėžutėje su Thin Lizzy kompozicijomis, pavadintas Vagabonds, Kings, Warriors, Angels. Jame sudėti svarbiausi grupės hitai, taip pat kai kurios mažiau žinomos dainos kaip pirmasis singlas „The Farmer“ ir įvairių singlų B pusės.[34] 2004 ir 2006 m. buvo išleisti dar du rinktiniai albumai, o 2004 m. išleistas dvigubas CD Thin Lizzy Greatest Hits netgi pasiekė 3-ią vietą Jungtinės Karalystės albumų sąraše.[35]

2005 m. rugpjūčio 19 d. Gary Moore dalyvavo koncerte, vykusiame Dublino Point Theatre, kuris buvo pavadintas „The Boy Is Back in Town“. Šis koncertas buvo surengtas Lynott bronzinės skulptūros, pastatytos Dublino centre, Harry gatvėje, atidengimui pažymėti. Šiame renginyje taip pat dalyvavo Brian Downey, Eric Bell, Brian Robertson ir Scott Gorham. Vėliau išleistas DVD su šio koncerto įrašu, kuris pavadintas One Night in Dublin: A Tribute to Phil Lynott.[36]

2008 m. rugsėjo 8 d. išleistas albumas UK Tour '75, kuriame įrašyta 15 kompozicijų, grupės sugrotų 1975 m. lapkričio 21 d. Derby College vykusiame pasirodyme, ir improvizacinis muzikavimas tikrinant garso kokybę, su 20 psl. bukletu, į kurį sudėtos anksčiau neskelbtos grupės nuotraukos su Brian Downey parašyta pratarme.[37]

2009 m. kovo mėn. VH1 Classic Records su grupės leidimu išleido Bad Reputation koncertinio turo metu įrašytų kompozicijų koncertinį albumą Still Dangerous: Live At The Tower Theatre Philadelphia, 1977, kurį prodiusavo Gorham and Glyn Johns. Jis pasiekė 98-tą vietą Jungtinės Karalystės albumų sąraše.[38] Gorham užsiminė, kad ateityje bus išleista ir daugiau archyvinių grupės įrašų.[39]

2011 m. sausio 24 d. Universal Music perleido atnaujintus (remastered) ir papildytus albumus Jailbreak, Johnny the Fox ir Live and Dangerous. Jailbreak ir Johnny the Fox išleisti kaip dvigubi CD, kurių antruosiuose diskuose įrašytos kupiūruotos kompozicijos, BBC įrašų sesijų metu įrašyti kompozicijų variantai ir kai kurių kompozicijų remiksuoti variantai. Live and Dangerous taip pat išleistas kaip dvigubas CD, papildytas dviem anksčiau neskelbtais koncertiniais įrašais (anksčiau Live and Dangerous buvo išleistas kaip viengubas CD).[40]

Vėliau Universal perleido atnaujintus albumus Bad Reputation, Black Rose ir Chinatown, o 2012 m. pradžioje - taip pat ir Nightlife bei Fighting.

Grupės pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Grupės pirminės sudėties gitaristas Eric Bell, kuris buvo grupės John Mayall & the Bluesbreakers gerbėjas, nusipirko The Dandy komiksų leidinį, kai tos grupės 1966 m. albumo Bluesbreakers with Eric Clapton viršelyje pamatė jame pavaizduotą Eric Clapton, skaitantį giminingą leidinį The Beano. Jis pasiūlė grupės pavadinimui panaudoti komiksų herojaus — roboto Tin Lizzy - vardą, kuris savo ruožtu pavadintas taip, kaip buvo pravardžiuojamas populiarus Ford T modelio automobilis. Bell taip pat pasiūlė pakeisti „Tin“ į „Thin“, taip norėdamas sužaisti su airiško akcento polinkiu praleisti „h“. Po kurio laiko Lynott ir Downey šiai minčiai pritarė ir pavadinimas prilipo, nes jiems ši painiava atrodė žaisminga ir galinti sukelti įvairių spėliojimų.[4][5] Rengiant kai kuriuos ankstyvuosius grupės pasirodymus ji kartais buvo klaidingai pristatoma kaip „Tin Lizzy“ arba „Tin Lizzie“.[6]

Stilius ir palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Klasikinės sudėties grupė demonstruoja firminį „dviejų suderintų gitarų garsą“. Iš kairės į dešinę: Brian Robertson (gitara), Phil Lynott (bosinė gitara) ir Scott Gorham (gitara)

Nuo 1974 m. Thin Lizzy grojo ne vienas o du solo gitara grojantys gitaristai. Nors kai kurios kitos grupės anksčiau ir naudojo panašius grojimo būdus, Thin Lizzy daugelio laikoma viena iš pirmųjų sunkiojo roko grupių, naudojusių suderintą dviejų solinių gitarų skambesį – grojimo būdą, kurį pirmieji panaudojo Peter Green's Fleetwood Mac ir Wishbone Ash Jungtinėje Karalystėje bei Lynyrd Skynyrd ir The Allman Brothers Band JAV. Šį stilių vėliau ištobulino ir išpopuliarino XX amžiaus 8-jo dešimtmečio vidurio grupės, kaip antai, Thin Lizzy ir Judas Priest, bei po jų susikūrusios Naujosios britų sunkiojo metalo bangos grupės – Iron Maiden ir Def Leppard. Iron Maiden pergrojo Thin Lizzy albumo Johnny the Fox dainą „Massacre“ ir išleido ją savo 1988 m. single Can I Play with Madness. Grupės Anthrax Japonijoje išleistame albume Sound of White Noise kaip papildoma (bonus) kompozicija įrašyta pergrota Thin Lizzy daina „Cowboy Song“.

Thin Lizzy taip pat padarė didelę įtaką šių laikų sunkiojo metalo grupėms, visų pirma, – Metallica[41] ir Mastodon.[42] Mastodon pergrojo klasikinę Thin Lizzy kompoziciją „Emerald“, kuri kaip papildoma (bonus) kompozicija buvo įrašyta grupės Japonijoje išleistame albume Remission. Grupė kelis kartus gyvai atliko šią dainą, taip pat akustinę jos versiją kartu su gitara grojusiu Scott Gorham.[42] Henry Rollins žodžiu pareiškė apie savo meilę Thin Lizzy,[43] o Rollins Band pergrojo Thin Lizzy dainą „Are You Ready?“ savo 2000 m. albume Get Some Go Again. Grupės The Great Divide 2005 m. albume įrašyta pergrota „Cowboy Song“ (dviejų dalių kompozicija), o Megadeth savo 2013 m. albume Super Collider pergrojo Thin Lizzy dainą „Cold Sweat“.

Diskografija[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Thin Lizzy. Rolling Stone.
  2. Thin Lizzy biography. Allmusic.
  3. 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 3,15 3,16 3,17 3,18 3,19 3,20 3,21 3,22 3,23 3,24 3,25 3,26 3,27 Alan Byrne, "Thin Lizzy: Soldiers of Fortune", Firefly, 2004.
  4. 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 4,13 4,14 4,15 4,16 4,17 4,18 4,19 4,20 4,21 4,22 4,23 4,24 4,25 4,26 4,27 4,28 Mark Putterford, "Philip Lynott: The Rocker", Castle, 1994.
  5. 5,00 5,01 5,02 5,03 5,04 5,05 5,06 5,07 5,08 5,09 5,10 5,11 5,12 5,13 5,14 5,15 5,16 5,17 5,18 Stuart Bailie, "The Ballad of the Thin Man", Boxtree, 1996.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 6,7 6,8 6,9 Ken Brooks, "Phil Lynott & Thin Lizzy: Rockin' Vagabond", Agenda, 2000.
  7. "The Boys Are Back in Town : Rolling Stone." Web.archive.org: 2008 m. birželio 20 d. Nuoroda tikrinta 2011 m. liepos 17 d.
  8. "Thin Lizzy top live album poll", BBC, 2004 m. rugpjūčio 1 d. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 17 d.
  9. 9,0 9,1 "Chart Stats – Thin Lizzy." Chart Stats. Suarchyvuota nuo originalo 25 Gegužė 2012. Nuoroda tikrinta 2008 m. birželio 25 d.
  10. "Former Thin Lizzy guitarist Moore dies." Irish Times: 2011 m. vasario 6 d.
  11. "Guitarist Gary Moore 'died of heart attack'." BBC: 2011 m. vasario 8 d.
  12. Philomena Lynott, "My Boy: The Philip Lynott Story", Virgin, 1995.
  13. Interviu su Snowy White, BBC Radio 1, "The Friday Rock Show", 1986 m. sausio 8 d.
  14. Adam C. Winstanley, „Black Rose“ žurnalas, Nr. 4, 1990.
  15. Interviu su Brian Downey, BBC Radio 1, „The Friday Rock Show“, 1986 m. sausio 8 d.
  16. "The Vibe for Philo." The Vibe for Philo. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 3 d.
  17. 17,0 17,1 "Irish Charts - Thin Lizzy." www.irishcharts.ie. Nuoroda tikrinta 2011 m. birželio 21 d.
  18. 18,0 18,1 18,2 18,3 "Interviu su John Sykes, 1999 m. liepos mėn.." Melodicrock.com. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 3 d.
  19. "Interviu su Darren Wharton." Lords of Metal. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 17 d.
  20. "Interviu su John Sykes apie 2004 m.." Komodo Rock, paskelbta johnsykes.com. Suarchyvuota nuo originalo 2008 m. balandžio 10 d. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 18 d.
  21. 21,0 21,1 "Thin Lizzy oficiali svetainė." Thinlizzyonline.com. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 3 d.
  22. 22,0 22,1 "Interviu su Scott Gorham, 2007 m. gruodis." Liverpool.com. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 3 d.
  23. "The show must go on: when bands replace their dead stars." The Guardian: 2011 m. sausio 27 d. Nuoroda tikrinta 2011 m. gruodžio 11 d.
  24. "Rock Pages interviu su Brian Robertson."
  25. "Thin Lizzy move Dublin date to the Olympia." Hot Press: 2010 m. rugpjūčio 18 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. vasario 25 d.
  26. "Thin Lizzy Tour Dates." ents24.com. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 17 d.
  27. "Thin Lizzy koncerte žilagalviai Lietuvos rokeriai." Alfa.lt: 2011 m. liepos 5 d. Nuoroda tikrinta 2013 m. birželio 26 d.
  28. "THIN LIZZY koncerto atgarsiai (II): nei taip, nei ne." MountainRock.lt: 2011 m. liepos 7 d. Nuoroda tikrinta 2013 m. birželio 26 d.
  29. "Thin Lizzy recruit guitarist Damon Johnson for US tour." blabbermouth.net: 2011 m. rugpjūčio 28 d.
  30. Up for Discussion Jump to Forums (2009 m. rugsėjo 14 d). "Thin Lizzy Considering Return to the Studio." Billboard. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 3 d.
  31. "Thin Lizzy Enter Recording Studio." Ultimate-Guitar.com. 2012 m. birželio 25 d. Nuoroda tikrinta 2012 m. birželio 25 d.
  32. 32,0 32,1 "Thin Lizzy announce "farewell" to touring and new album"." Thin Lizzy oficiali svetainė: 2012 m. spalio 10 d.
  33. "Thin Lizzy to End, Black Star Riders to Begin." noise11.com: 2012 m. gruodžio 20 d.
  34. "Thin Lizzy – Vagabonds Kings Warriors Angels." AllMusic. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 17 d.
  35. "Thin Lizzy Greatest Hits at Chartstats." Chartstats.com. Suarchyvuota nuo originalo 29 Liepa 2012. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 3 d.
  36. "Gary Moore & Friends – One Night in Dublin – A Tribute to Phil Lynott." AllMusic. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 17 d.
  37. "Thin Lizzy – UK Tour '75." Uncut, IPC Media. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 3 d.
  38. "Still Dangerous at Chartstats." Chartstats.com. Suarchyvuota nuo originalo 28 Liepa 2012. Nuoroda tikrinta 2011 m. balandžio 3 d.
  39. "Interview with Scott Gorham." Metal Express Radio: 2009 m. balandžio 9 d.
  40. "Thin Lizzy Re-Release Classic Albums." Classic Rock Magazine: 2010 m. lapkričio 9 d.
  41. Classic Albums: Metallica: Metallica, Eagle Eye/Pioneer, 2001.
  42. 42,0 42,1 Kies, Chris (2009 m. gegužė). "Interview: Mastodon's Brent Hinds & Bill Kelliher." Premier Guitar, Gearhead Communications, LLC. Nuoroda tikrinta 2010 m. gegužės 21 d.
  43. žr. Rollinso įkalbėtų tekstų albumą „The Boxed Life“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]