Teorema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Teorema (lot. theorema = tezė, reikalaujanti įrodymo; gr. theorema = požiūris, tezė) – dedukcinės teorijos teiginys, kurio teisingumas patvirtinamas įrodymu, remiantis anksčiau įrodytomis teoremomis ir apsibrėžtomis aksiomomis. Teoremos dažniausiai formuluojamos jungiamaisiais sakiniais, kur pirmoji sakinio dalis prasideda žodžiu „jeigu“ (teoremos sąlyga), o antroji dalis - “tai“ - teoremos išvada.[1] Sukeitus vietomis teoremos sąlygą su išvada, gaunama teorema atvirkštinė duotajai, tokios teoremos pavyzdys - atvirkštinė Pitagoro teorema.

Teorema matematikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matematikoje teorema yra teiginys, kurio teisingumas yra logiškai įrodytas remiantis anksčiau įrodytomis teoremomis arba aksiomomis.[2] Teoremų įrodinėjimas laikoma pagrindine matematikos sritimi. Pažymėtina, kad „teorema“ skiriasi nuo „teorijos“.

Paprastai teoremomis vadinami tik teiginiai su netrivialiomis išvadomis, kiti teiginiai vadinami lemomis, išvadomis, postulatais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Valentinas Matiuchinas. Matematika. Teorija. Praktika. – Tiklis:, 2008. – 36 p. ISBN 978-9955-672-08-1
  2. teorema. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-11-05).