Tembras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Muzikos instrumentų skleidžiami garsai yra sudaryti iš daugelio tonų susijungusių į vieną (apatinė schema), kurio „spalva“ ir yra tembras.

Tembras – instrumentų, balsų ar bet kokių kitų garso šaltinių skambesio savitumas. Tembro pobūdis priklauso nuo obertonų kombinacijos, sukuriamos skirtingomis fizikinėmis savybėmis pasižyminčios materijos vibracijos metu. Pastaroji garso savybė leidžia klausytojui skirti, viename tono aukštume skambančius, klarnetą nuo fleitos, altą nuo tenoro ar netgi Stradivarijaus smuiką nuo Guarneri smuiko.

Muzikos terminologijoje tembras nusako muzikinio garso skambesio pobūdį arba atspalvį. Jis padeda klausytojui atskirti skirtingos kilmės garsus, pvz.: balsą nuo muzikos instrumentų. Fizikiniai garso duomenys, keičiantys tembro supratimą, yra spektras ir dažnio kreivė. Tembras psichoakustikoje taip pat žinomas kaip garso kokybė arba garso spalva.

Paprastai kalbant, tembras yra tai, dėl ko žmonės skiria saksofoną nuo trimito džiazo grupėje, net jeigu abu instrumentai groja tas pačias natas tame pačiame aukštyje ir amplitudėje. Tembras dar vadinamas „antraeiliu skyriumi“ arba „daugiamate psichoakustikų antraeile klase“, nes jis apibūdina daug tarpusavyje nesusijusių garso aspektų.

Sinonimai[taisyti | redaguoti kodą]

Tono kokybė arba spalva yra tembro sinonimai. Helmholtz'as vartojo vokišką Klangfarbe (skambesio spalva), o Tyndall'as pateikė anglišką vertimą clangtint, bet nė vienam apibrėžimui nepritarė Aleksandras Ellis, nesutikęs nei su registru, nei spalva, kurie vyravo prieš pateikiant angliškas reikšmes.

Optinio spektro spalvos nėra tiesiogiai susijusios su atitinkamais garsais. Greičiausiai instrumento garsą galima apibūdinti kaip „šiltą“ ar „aštrų“ ar dar kitaip, bet turint galvoje, kad garso spalva turi daugiau bendro su prisilietimo jausmu negu su regėjimu. Tačiau spalva dažniau naudojama apibūdinti skirtingas nemalonių garsų rūšis, pvz.: rožinė ar balta. Garso spalva nustatoma derinant matomo spektro spalvas, kurios atitinka girdimo garso spektrą. 20 hercų garsas yra infragarsinis, o 20000 hercų garsas yra ultragarsinis, taigi rožinis garsas yra rožinis, nes jis apima žemo dažnio garsus sujungtus su tylesniais radijo signalų garsais.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

J. F. Schouten apibūdina „sunkiai suprantamas tembro savybes“ kaip „apibrėžtas mažiausiai penkių pagrindinių akustinių parametrų“, kurias Robertas Erickson'as (1975) vadina „sugrupuotomis remiantis šiuolaikine muzika“:

  1. Intervalas tarp tono ir triukšmingo garso
  2. Spektro grafikas (angl. envelope)
  3. Laiko grafikas (envelope), atsižvelgiant į pakilimus, trukmę ir slopimą
  4. Pokyčiai tiek spektro grafike (formanto chromatinė gama), tiek žemame dažnyje (mikrointonacija)
  5. Prefiksas, garso pradžia gana skirtinga nuo po to einančios ilgai trunkančios vibracijos.

Spektrai[taisyti | redaguoti kodą]

Natos ar garso turtingumas išleistas instrumento kartais išreiškiamas skirtingų dažnių skaičių suma. Žemiausias dažnis vadinamas pagrindiniu dažniu ir aukštis, kuriame jis skamba, naudojamas natai apibūdinti. Pavyzdžiui, vakarų muzikoje instrumentai paprastai derinami iki 440 hercų. Kiti svarbesni dažniai vadinami pagrindinio dažnio obertonais. Harmonija yra sveikas skaičius padaugintas iš pagrindinio dažnio - ×2, ×3, ×4 ir t. t. Dalinė harmonija (angl. partials) yra kiti obertonai. Dauguma vakarietiškų instrumentų leidžia harmoninius garsus, bet daug instrumentų leidžia ir dalinai suderintus, ir nesuderintus garsus, pvz.: cimbolai ir kiti neturintys skambėjimo aukščio instrumentai.

Kai sugrojamas orkestrinis garsas, jis tampa 440 Hz, 880 Hz, 1320 Hz, 1760 Hz ir t. t. kombinacija. Skirtingų dažnių diapazonų balansas atsakingas už kiekvieno instrumento garso bruožus.

Instrumento pagrindas nebūtinai yra svarbiausia viso skambesio dalis. Bet ją veikia harmoninių serijų egzistavimas – aukštesnė A skirsis nuo žemesnės oktavos (220 Hz, 440 Hz, 660 Hz, 880 Hz) trečios harmonijos atsiradimu, net jeigu pagrindai nebuvo skirtingi. Panašiai, aukštis dažnai painiojamas su neharmoniniais spektrais, ypač per derinimo procesą, bandant surasti tinkamiausią harmoninį derinį.

Yra įmanoma pridėti dirbtinių „infragarsų“ naudojant elektroninius efektus, bet tai neveikia natos apibūdinimo.

William'as Sethares (2004 m.) rašė, kad tiksli intonacija ir vakarų vienodai temperuota gama kyla iš daugumos vakarų instrumentų harmoninio spektro. Panašiai specifinis neharmoninis tajų metalofonų tembras leistų apie septynių natų beveik vienodai skambantį temperamentą, kurį jos atitinka. Penkių natų kartais beveik vienodai skambanti slendro gama leidžia daugiausia skambesio balio metalofonų neharmoninių spektrų kombinacijoje skambėdama su harmoniniais instrumentais, tokiais kaip sustyguotas rebabas.

Bangos grafikas[taisyti | redaguoti kodą]

Garso tembras taip pat labai veikiamas šių grafiko aspektų: grojimo pradžios laiko ir duomenų, garso slopimo, išlaikymo, išleidimo (ADSR grafikas) ir tęstinumo. Šie aspektai bendri sintezatoriams. Pavyzdžiui, atėmus pradinį garsą (ataką) iš pianino ar trimito garso, tampa sunkiau tinkamai atpažinti garsą, nes garsas, išleidžiamas suduodant per styginius, ar atlikėjo pirmas riksmas yra svarūs tų instrumentų bruožai. Garso bangos grafikas yra ištisa garso diapazono struktūra, taip pavadinta nes garsas tiesiog atitinka savo vidaus variaciją: ką tai reiškia turėtų būti aišku iš beveik kiekvieno įdomaus garso bangos tęstinumo kreivės, išplėsto pakankamai, kad būtų galima matyti bangos formą.

Muzikoje[taisyti | redaguoti kodą]

Tembras dažnai apibūdinamas vienu svarbiausiu muzikos aspektų. Formaliai, tembras ir kiti faktoriai yra antraleiliai po aukščio. „Iki tam tikro lygio Debiusi muzika pakelia tembrą iki precedento neturinčios struktūrinės būklės; jau L'Apres - midi d'un Faune fleitos spalva ir arfa groja neatskiriamai“, pasak Jim Samson (1977). Debiusi Klangfarbenmelodie yra neprilygstama, ir neprilygstamas garso galybės panaudojimas.

Erickson pateikia lentelę subjetyvių potyrių, susijusių su fizikiniu reiškiniu, paremtu Schouteno penkiais atributais:

Subjektyvu Objektyvu
Toninis bruožas, dažniausiai paaukštintas Periodiškas garsas
Triukšmingas, su ar be toniškumo, taip pat šnaresys Triukšmas, atsitiktiniai pulsai, apibūdinami šnarėjimo laiko (pagrindinio intervalo tarp šnaresių)
Koloritas Spektro grafikas
Pradžia/pabaiga Fizikinė pakilimo ir slopimo trukmė
Kolorito chromatinė gama arba formanto chromatinė gama Spektro grafiko pokytis
Mikrointonacija Nežymus dažnio pokytis (aukštyn ir žemyn)
Vibrato Dažnio moduliacija
Tremolo Amplitudės moduliacija
Ataka Prefiksas
Galutinis garsas Sufiksas

Dažnai klausytojai gali atskirti instrumento rūšį net „kintant aukščio ir garsumo sąlygoms, skirtingose aplinkose ir su skirtingais atlikėjais“. Klarneto atveju akustinė bangų formų analizė rodo, kad jos yra pakankamai nereguliarios, kad primintų apie tris, o ne vieną instrumentą. David Luce sako, kad tai reiškia, jog tikslus stiprus reguliarumas akustinėje bangos formoje turi egzistuoti, kas yra nekintama aukščiau išvardytų instrumentų atžvilgiu“ Tačiau Robert Erickson sutinka, kad reguliarumas yra, ir jis nepaaiškina mūsų „atpažinimo sugebėjimų“. Jis siūlo skolintis subjektyviojo pastovumo koncepciją iš vaizdų ir vaizdinio suvokimo mokslinių tyrimų.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Kimatika