Teisminė valdžia

Teisminė valdžia – valdžios dalis, atskirta pagal valdžių padalijimo principą, kurios pagrindinis uždavinys – spręsti teisinius ginčus. Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Tai nepriklausoma ir savarankiška valdžia. Teismų paskirtis – teisingumo vykdymas sprendžiant nustatyta procesine tvarka baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Teismai formuojami įvairiais būdais: teisėjai vienur renkami, kitur skiriami. Teismų nepriklausomybė nuo kitų valdžios institucijų užtikrinama tuo, kad teismai niekam nepavaldūs, išskyrus įstatymą. Svarbi teismų nepriklausomumo garantija – teisėjų kadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis ir tinkamas materialinis aprūpinimas.

Paskirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teisminė valdžia laiduoja tikslų įstatymų taikymą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrina teisingumą, jis laiduoja įstatymų laikymąsi.

Veiklos principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teismų sistemai būdingi teisėjų ir teismų nepriklausomumo, nešališkumo (objektyvumo) ir kiti principai. Teisėjui negali įsakinėti nei parlamentas, nei vyriausybė. Jis paklūsta tik įstatymui, yra jo saugotojas. Teismo nepriklausomybė – esminė piliečių teisių garantija. Piliečiams teismas kasdieniame gyvenime – bene svarbiausia iš valdžių. Jie yra labiausiai suinteresuoti, kad šia valdžia kitos valdžios nemanipuliuotų. Teisminės valdžios nepriklausomumas ypač svarbus tais laikotarpiais, kai ir įstatymų leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią kontroliuoja viena politinė dauguma. Teisminės valdžios nepriklausomumas įkūnija valdžių padalijimą, ji saugo asmenį, garantuoja, kad valstybė gerbs teisę.

valdžių padalijimo principą sudaro tokie jo sudėtiniai elementai, kaip valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, valdžių pusiausvyra („stabdžiai ir atsvaros“, tarpusavio kontrolė), valdžių sąveika.