Tautų pavasaris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Horace Vernet-Barricade rue Soufflot.jpg

Tautų pavasariu vadinamos 18481849 m. revoliucijos, vykusios Europoje. Kartais ši sąvoka vartojama bendresne prasme – kaip nacionalinių judėjimų gimimas XIX amžiuje.

Po Vienos kongreso daugumoje Europos valstybių vėl įsiviešpatavo absoliutizmas. Imperatorių, karalių ar kunigaikščių valdžios nevaržė konstitucijos ir tautos atstovų susirinkimai. Daugelio šalių tautos tokią tvarką mėgino pakeisti sukilimais bei revoliucijomis. Didžiausios revoliucijos vyko 1848-1849 m. Kai kuriose šalyse jos buvo nukreiptos ne tik prieš absoliutizmą ir feodalizmą. Italijos ir Vokietijos sukilėliai kovojo ir dėl savo šalių suvienijimo, Vengrijos – dėl atsiskyrimo nuo Austrijos ir nepriklausomos valstybės atkūrimo. Bruzdėjo Austrijos imperijos slavai, Prūsijos karalystės lenkai.

Iki XIX a. Europos gyventojai neturėjo tautinės savimonės. XIX a. kilęs judėjimas už tautų laisvę ir vienybę peraugo į revoliucijas žinomas tautų pavasario vardu. Jis nepalietė tik carinės Rusijos.

Pagrindinis to laikotarpio šūkis: „Laisvas žmogus laisvoje tautoje!“

Tuo laikotarpiu nacionalizmas perauga į šovinizmą - perdėtą savo tautos aukštinimą, niekinant kitas (pvz: panslavizmas, pangermanizmas…)

XIX a. romantikai idealizavo praeitį, ypač viduramžius, skatino patriotizmą ir atskiro žmogaus individualizmą.

Revoliucijų banga prasidėjo nuo 1848 m. įvykių Prancūzijoje:

Šie įvykiai pasikartojo Austrijos imperijoje: italų, čekų ir vengrų tautos siekė laisvės, bet išsikovoti ją pavyko tik vengrams. Vis dėlto vengrai nepriklausomybę išsilaikė tik kelis mėnesius.

1867 m. susikūrė Austrijos-Vengrijos imperija, kurioje Vengrija turėjo savo vyriausybę ir teritoriją.

Pradėtos vienyti vokiečių žemes (Otas fon Bismarkas). Šiuo klausimu Frankfurte buvo sušauktas Vokietijos parlamentas, bet valdžios siekiantys kunigaikščiai nepripažino susivienijimo ir parlamentas išsiskirstė.

Bandymai sukurti vieningą valstybę reiškėsi ir Italijoje (Kavūras, Garibaldis, Madzinis), kur viešpatavo austrai ir tai italams pavyko įgyvendinti.

Tautų pavasario priežastys:

  1. Prancūzijos užkariautų tautų nacionalinis judėjimas.
  2. Nacionalizmas
  3. Po pramonės perversmo politinės valdžios ėmė siekti buržuazija