Tabuliatorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vienas pirmųjų IBM tabuliatorių.

Tabuliatorius (lot. tabula – lenta) – elektromechaninis perforacinis skaičiavimo įrenginys, skirtas skaitmeniniams duomenims iš perforacinių kortų apdoroti, rezultatams popieriuje (tabuliagramai) spausdinti. Tabuliatorius paprastai sudeda ir atima skaičius (daugina sudėdamas, dalija atimdamas), apdoroja informaciją pagal komutacijos lentoje surinktą (laidais su kištukais) programą.

Tabuliatorius sudarytas iš perforacinių kortų įvedimo įtaiso, dešimtainių skaitiklių, valdymo bloko, daugiaskilčio valdymo įrenginio. Prie tabuliatoriaus gali būti prijungtas suminis perforatorius, iš kurio į perforacines kortas perkeliami sprendimai. Skaitant perforacinę kortą, pro jos skylutes pralįsdavo metaliniai strypeliai, liesdavę vonelėje esantį gyvsidabrį. Kiekvienąkart prisilietus imdavo tekėti elektros srovė, atitinkamą skaitiklį pasukdavusi vienetu. Tabuliatoriaus veikimo greitis iki 100 perforacinių kortų per minutę. Jis įeina į perforacinį elektromechaninį skaičiavimo komplektą. Tabuliatorius buvo vienas pagrindinių skaičiavimo stoties ir vienas pagalbinių skaičiavimo centro įrenginių.

Šiais prietaisais apdorojami nedideli informacijos masyvai, kuriems nereikia loginių operacijų.

Tabuliatorių gyventojų surašymo duomenims apdoroti 1888 m. JAV sukūrė A. Holeritas. Prietaisas tapo pirmąja skaičiavimo mašina, kuri veikė ne vien mechaniniu principu. Dėl didelio efektyvumo buvo įsteigta tabuliatorių gamybos firma, nuo 1924 m. pradėta vadinti IBM (International Business Machines).

Tabuliatorių pakeitė tobulesni ir našesni kompiuteriai.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Tabuliatorius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius