Tačianka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Tačianka (rus. тачанка) – XX a. pirmoje pusėje karo veiksmuose naudotas vežimas su lingėmis, dažniausiai – brička, ginkluotas atgal nukreiptu kulkosvaidžiu. Tačianką traukdavo du ar trys arkliai, kartais – keturi. Tačiankos įgula būdavo 2-3 žmonės (vadeliotojas ir kulkosvaidininkai).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Trofėjiniai rusiški stoviniai kulkosvaidžiai ant arklinio lafeto

Pirmojo pasaulinio karo metais sunkųjį Maksimo konstrukcijos kulkosvaidį ir jo įgulą perveždavo artilerijos tipo vežimais. Tačiau tokie vežimai, neturėję lingių, netiko ilgiems maršams su kavalerijos daliniais. Rusijos pilietiniame kare frontai buvo labai ištempti, tad kavalerija, tada paprastai naudota žvalgybai ir reidams priešo užnugaryje, imta naudoti ir pralaužti silpnai apsaugotoms priešo gynybos linijoms. Raudonoji armijos sudėtyje atsiradus kavalerijos armijoms (kurios dar vadintos „raitelių armijomis“, rus. конная армия), jos judėdavo dideliu greičiu, panašiai kaip tankų armijos per Antrąjį pasaulinį karą.

Tačianka, bričkos tipo vežimas, skirtingai negu gurguolių vežimai, spėdavo važiuoti kartu su kavalerijos raiteliais. Dėl lingių tačiankas mažiau kratydavo, todėl ir važiuojant iš jų būdavo galima gana taikliai šaudyti kulkosvaidžiu. Raitelių armijos naudodavo tačiankų kulkosvaidžių ugnį savo kardų atakoms pridengti. Pilietinio karo metais rankinių kulkosvaidžių praktiškai nebuvo, tad tačiankos su „maksimais“ svarbi smogiamoji jėga. Kavaleristams šaškomis atakuojant priešą tačiankos važiuodavo į priešo flangus ir pasisukusios apšaudydavo kryžmine ugnimi.

Pirmojo pasaulinio karo laikų šarvuočiai paprastai neįveikdavo bekelės, tad tam netiko. Kaip ir kita kavalerija tačiankos buvo lengvai sunaikinamos automatinių ginklų ugnimi. Raudonosios Armijos tačiankų sėkmė pilietiniame kare paaiškinama tuo, kad baltieji turėjo mažai kulkosvaidžių ir šarvuočių. Tačiankų taktika prieš Lenkijos kariuomenę Lenkijos-RTFSR kare neveikė, nes Lenkijos kariuomenė buvo gerai aprūpinta ginklais.

Kovinis panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Rusijos pilietiniame kare tačiankas naudojo tiek kaip transporto priemonę, tiek (rečiau) kaip ginklą mūšio lauke. Tačiankas ypatingai mėgo Ukrainos anarcho-komunistų lyderio Nestoro Machno vadovaujami daliniai. Jie tačiankomis perveždavo ir pėstininkus, ir būrio greitis atitiko risčia jojančių kavaleristų greitį. Taip Machno būriai per kelias dienas įveikdavo kelis šimtus kilometrų (iki 100 km per dieną). Pvz., 1919 m. stambios Machno pajėgos per 11 dienų nuo Umanės pasiekė Huliaipolę (600 km) ir nelauktai užklupo baltųjų užnugario dalinius.[1].

Dažniausiai tačiankomis tik perveždavo apie 70 kg svorio Maksimo kulkosvaidį su kulkosvaidininkais bei šaudmenų komplektą. Priartėjus prie mūšio lauko kulkosvaidininkai nuimdavo kulkosvaidį ir patys nutempdavo jį į ugnies poziciją. Iš pačios tačiankos šaudydavo tik išimtiniais atvejais, nes taip tačiankos arkliai tapdavo priešo ugnies taikiniu. Tačiankos buvo efektyvus sunkiųjų kulkosvaidžių gabenimo būdas XX a. pirmoje pusėje.

Ėmus DVRA aprūpinti didesniais kiekiais automobilių, tankų ir tankečių, tačiankų kiekis ėmė sparčiai mažėti. Antrojo pasaulinio karo metais tačiankas naudojo tik kaip kulkosvaidžių ir kareivių pervežimo priemonę. Visiškai iš ginkluotės tačiankas išbraukė likvidavus kavaleriją kaip kariuomenės rūšį.

Tačiankas naudojo ir Lenkijos kariuomenė. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lenkijos armija tam turėjo specialiai sukurtus tačiankų vežimus.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. А. И. Деникин «Очерки русской смуты»


Commons-logo.svg Vikiteka: Tačianka – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka