TSRS istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
TSRS-orn.png
TSRS istorija
Rusijos revoliucija
Rusijos pilietinis karas
Lenino ir Trockio era (1917–1927)
Stalino era (1927–1953)
Chruščiovo era (1953–1964)
Brežnevo ir Černenkos era (1964–1985)
Perestroika (1985–1991)

SSRS (Tarybų Sąjungos) istorija apima laikotarpį nuo sąjungos susikūrimo 1922 m. gruodžio 31 d. iki iširimo 1991 m. SSRS – Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjunga

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Vasario revoliucija ir Rusijos pilietinis karas.
Iš kairės į dešinę: Levas Trockis, Vladimiras Leninas ir Levas Kamenevas
Rusijos Federacija ir kaimyninės respublikos prieš susikuriant TSRS 1926 m.

Caro valdžios nemokšiškas vadovavimas karo operacijoms Pirmajame pasauliniame kare sukėlė revoliuciją. Prie nesėkmių fronte prisidėjo kareiviais tapusių valstiečių kovinės moralės smukimas. Į puolimą daugelis kareivių ėjo kaip patrankų mėsa – be batų ir be ginklų. Transporto sistema nesugebėjo vienu metu aprūpinti fronto ir miestų maistu, jo kainos išaugo, o biurokratai nesugebėjo užtikrinti teisingo skirstymo.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos naujoji revoliucinė Laikinoji vyriausybė nesugebėjo atstatyti tvarkos šalyje, dėl to didėjo politinis chaosas. Laikinosios vyriausybės liaudis nerėmė, ir ji negalėjo geriau vadovauti karui geriau negu caras. Tuo pasinaudodama bolševikų partija, vadovaujama Vladimiro Lenino kartu su kairiaisiais eserais ir anarchistais užėmė valdžią. Perversmui vadovavo Levas Trockis. Perversmas įvyko 1917 m. naktį iš lapkričio 6 į 7 d. (senuoju kalendoriumi – iš spalio 24 į 25 d.), kadangi tą dieną turėjo būti surengtas sovietų suvažiavimas Petrograde. Po revoliucijos Leninas tapo naujos vienpartinės, bolševikinės vyriausybės vadovu. Bolševikai taip pasitikėjo savo pergale, kad leido surengti rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą (parlamentą), kaip buvo iš anksto numatyta – 1917 m. gruodžio mėn. Rinkimų rezultatai sukėlė šoką – bolševikai gavo tik 25 % balsų, kadangi juos menkai rėmė kaimas. Kitos socialistinės partijos surinko daugiausiai balsų. Bet kai Steigiamasis susirinkimas 1918 m. sausio mėn. pradėjo darbą, Leninas davė įsakymą jį išvaikyti. Bolševikai nenorėjo atiduoti valdžios. Netrukus visos prieštaravusios socialistinės ir buržuazinės partijos buvo uždraustos, jų spauda panaikinta. Leninas sugebėjo įtikinti savo partiją, kad Rusijai reikia nutraukti karą, o su Vokietija sudaryti taiką.

Pradėtos kurti tarybos, vienintele valdančiąja partija tapo [SSRS Komunistų partija].

Beveik iškart prasidėjo pilietinis karas, trukęs iki pat 1922 metų.

Susikūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

1922 metų gruodžio 29 dieną Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, Užkaukazės Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, Ukrainos TSR bei Baltarusijos TSR sudarė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos įkūrimo sutartį. 1922 m. gruodžio 30 d. pirmasis Tarybų Kongresas patvirtino šią sutartį.

Partijos susiskaldymas į frakcijas[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi partijoje nebuvo nustatyta vadovavimo perėmimo procedūra, po Lenino mirties 1924 m. sustiprėjo frakcijų kova partijoje dėl NEPo ateities.

Kairioji opozicija partijos viduje, vadovaujama Levo Trockio, jau anksčiau prieštaravo NEPui dėl įvairių ideologinių ir praktinių priežasčių (rinka buvo pradėjusi kelti kapitalizmui tipiškas problemas: infliaciją, bedarbystę ir turtingųjų klasės formavimąsi). Kairioji opozicija pasinaudojo „kainų žirklių krize“ įgaunant ideologinį pranašumą prieš nuosaikųjį partijos sparną (palaikiusį NEPą), kuriam vadovavo Nikolajus Bucharinas. Iš pradžių Stalinas susivienijo su Bucharino frakcija partijoje, kad galėtų nugalėti Trockį. Po to, kai Trockis buvo ištremtas jis atsisuko prieš nuosaikiuosius, siekdamas konsoliduoti savo valdžią partijai ir valstybei.

Naujoji ekonominė politika[taisyti | redaguoti kodą]

Pilietinio karo metu Leninas laikėsi karinio komunizmo doktrinos, pagal kurią stambūs ūkiai ir dvarai buvo nusavinami ir suskaidomi, o žemės ūkio produkcijos perviršis prievarta atimamas. Kronštato sukilimas 1921 m. kovo mėn. parodė didėjantį nusivylimą komunistų politika kaime: besibaigiant pilietiniam karui nusivylę jūreiviai, daugiausiai kilę iš valstiečių ir buvę pagrindiniais bolševikų rėmėjais Laikinosios vyriausybės metu, sukilo prieš naująjį režimą. Nors Raudonoji armija vadovaujama Levo Trockio per sušalusį ledą puolė Kronštatą ir numalšino sukilimą, šis didėjančio nepasitenkinimo ženklas privertė bolševikus kurti platų darbininkų klasės ir valstiečių (sudariusių 80 proc. gyventojų) aljansą, nepaisant to, kad kairuoliškas partijos sparnas linko į vien darbininkų interesus palaikantį režimą. Leninas baigė karinio komunizmo laikotarpį ir paskelbė Naująją ekonominę politiką (NEP), pagal kuria buvo toleruojami riboti rinkos santykiai. Leista egzistuoti smulkiam verslui ir šiek tiek atleistas politinės veiklos suvaržymas.

Šios politikos esmė buvo žemės ūkio pertekliaus nusavinimo politikos pasikeitimas. Vietoje to, kad paprasčiausiai nusavinti žemės ūkio produkcijos perviršį, kad būtų galima išmaitinti miesto gyventojus (karinio komunizmo pagrindas), NEP leido valstiečiams patiems pardavinėti žemės ūkio produkciją laisvoje rinkoje. Tuo tarpu valstybė pasiliko Lenino manymu pagrindinių ekonomikos svertų valdymą: sunkiąją pramonę, įskaitant anglies, plieno ir metalurgijos sektorius, taip pat bankininkystę ir finansinius ekonomikos valdymo instrumentus. Šiose srityse dirbo didžioji miesto gyventojų dalis. NEPo sąlygomis valstybinės įmonės galėjo laisvai priimti ekonominius sprendimus. Sovietinis NEPas (1921–1929) iš principo buvo „rinkos socializmas“ panašus į Kinijos reformas po 1978 m., nes abiem atvejais buvo pripažįstamas privataus verslo ir ribotos rinkos vaidmuo, pakeičiantis pilnai centralizuotą planavimą.

NEPo laikotarpiu žemės ūkio derliai ne tik pasiekė prieš bolševikinę revoliuciją buvusį lygį, bet ir gerokai jį praaugo. Pusiaufeodalinių carizmo epochos dvarų suskaidymas suteikė valstiečiams papildomų paskatų didinti produkcijos apimtis. Galėdami parduoti savo perviršį atviroje rinkoje, valstiečiai teigiamai paveikė ir gamybos sektoriaus plėtrą miestuose. NEPo pasekmė buvo ta, kad Tarybų Sąjunga tapo didžiausiu javų augintoju pasaulyje.

Tiesa žemės ūkis po pilietinio karo atsigavo žymiai greičiau nei sunkioji pramonė. Pramonė buvo žymiai mažiau produktyvi. Be to, įmonių sujungimas į trestus ir sindikatus pagal ekonomikos sektorius prisidėjo prie paklausos ir pasiūlos išsibalansavimo dėl monopolistinio tokių sindikatų poveikio. Kadangi nebuvo konkurencinės rinkos, o valstybė mažai kišosi į šių įmonių vidaus politiką, trestai buvo linkę parduoti savo produkciją padidintomis kainomis.

Lėtas pramonės atsigavimas kėlė problemas valstietijai, sudariusiai 80 proc. visų gyventojų. Kadangi žemės ūkis santykinai buvo produktyvesnis, santykiniai kainų indeksai pramonės prekėms buvo aukštesni nei žemės ūkio produkcijai. Susidarė vadinamoji „kainų žirklių“ krizė, taip vadinama dėl žirkles primenančių santykinių kainų indeksų grafikų. Trumpai tariant valstiečiams reikėjo parduoti vis daugiau žemės ūkio produkcijos, kad galėtų nusipirkti vartojimo prekių iš miesto. Dėl to kai kurie valstiečiai ėmė kaupti žemės ūkio perviršį, tikėdamiesi aukštesnių kainų, o tai sukėlė nedidelius maisto produktų trūkumus miestuose. Tai, be abejo, buvo spekuliacinis elgesys rinkoje, kuris supykdė komunistų partijos narius, kurie situaciją priėmė kaip miesto gyventojų eksploataciją.

Partija ėmėsi ir konstruktyvių veiksmų siekdama išspręsti krizę, bandydama sumažinti pramonės prekių kainas ir stabilizuoti infliaciją įvedant pagrindinių pramoninių prekių kainų kontrolę ir suskaidant trestus, taip siekiant padidinti jų našumą.

Stalino valdžios konsolidacija[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiau apie vidinę kovą partijoje žr. Tarybų Sajungos Komunistų Partija.

Siekdamas surasti pretekstą nutraukti NEP'ą, Stalinas stengėsi išnaudoti problemas, susijusias su „kainų žirklių krize“. Be to, jis atkreipė dėmesį į NEPo suformuotą smulkių krautuvininkų, įsigyvenusių iš miesto-kaimo prekybos, sluoksnį ir buožes (besiformuojančią aukštesniąją ir vidutinę valstietijos klasę), kurie neva buvo naujosios kapitalistinės klasės. Jis savo poziciją taip pat grindė ir buvusių priešininkų iš kairiosios opozicijos argumentais, tai yra rinkos blogybėmis – infliacija ir bedarbyste.

Stalinas mėtėsi iš vienos pusės į kitą ir galų gale atsikratė abiejų frakcijų, nors jų idėjas integravo į savo platformą. Jis priėmė „kairuolišką“ nuostatą, kuri prieštaravo rinka besiremiančiam žemės ūkiui, nes norėjo sukurti materialinę komunizmo bazę kuo greičiau, naudojantis tokiomis priemonėmis kaip planinė ekonomika, nors sąlygos tam buvo nepalankios. Tuo pačiu jis priėmė ir „dešiniąją“ nuostatą, kad reikia kurti „socializmą vienoje šalyje“, dėmesį koncentruoti į vidinę raidą, o ne į revoliucijos eksportą. Dėl to jis rėmė masinį grūdų ir žaliavų eksportą, už kurio pajamas Tarybų Sąjunga galėjo importuoti užsienio technologijas, reikalingas pramoniniam vystymuisi.

Stalinas iš pradžių sudarė „triumviratą“ su Zinovjevu ir Kamenevu prieš Trockį. Kai Trockis buvo marginalizuotas ir pašalintas iš Karo liaudies komisarų bei Politbiuro, Stalinas susivienijo su Bucharinu prieš buvusius sąjungininkus.

Buvo įvesti penkmečio planai, kolūkiai.

Atšilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mirus Stalinui, pradėjęs valdyti Nikita Chruščiovas pradėjo dalinį stalininio režimo liberalizavimą, kuris vėliau pradėtas vadinti „atšilimu“ (pagal I. Erenburgo 1954 metų romaną Ottepel). Šiuo periodu pradėti naikinti lageriai, paleista dalis tremtyje kalėjusiųjų politinių kalinių, sumažinti kultūros suvaržymai, sovietinio bloko šalių kontrolė. Pradėta leisti nelegali spauda, kilo disidentų judėjimas. Tuo pat metu užmegzti diplomatiniai santykiai su Vakarų Vokietija, atkurti su Jugoslavija bei Japonija, pradėtos derybos dėl nusiginklavimo su JAV.

Šaltasis karas[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Šaltasis karas.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, TSRS liko totalitarine valstybe, valdoma komunistų partijos ir jos lyderio Stalino. Po karo režimas nė kiek nesušvelnėjo: veikė visos represinės struktūros, gulago sistema.

Ekonominė padėtis buvo labai sunki, trūko būtiniausių prekių, maisto, reikėjo atkurti sugriautą ūkį, atstatyti miestus ir kaimus. Tačiau TSRS vadovai pagrindinį dėmesį skyrė ginklų gamybai bei savo įtakos pasaulyje plėtimui.

Kai mirė Josifas Stalinas, tarp komunistų partijos lyderių kilo kova dėl valdžios. Ją laimėjo Nikita Chruščiovas. Naujasis lyderis sušvelnino totalitarinį režimą, todėl jo valdymo laikotarpis vadinamas atlydžiu, atšilimu.

Chruščiovas bandė reformuoti ekonomiką, ypač žemės ūkį: buvo reikalaujama net netinkamomis gamtos sąlygomis auginti kukurūzus, įsisavinti Kazachstano upes. Nemokšiškos reformos padarė didelę žalą gamtai.

Didžiausias dėmesys ir toliau buvo skiriamas karinei pramonei, kosmoso įsavinimui. Rusas Jurijus Gagarinas − pirmasis žmogus pasaulyje pakilęs į kosmosą.

Tarybų Sąjunga pradėjo ekonominį lenktyniavimą su JAV, kurio moto buvo: „Pavyti ir pralenkti“. Komunistų partijos XXII suvažiavimas numatė 1980 m. sukurti komunistinę santvarką, kurioje būtų patenkinti visi gyventojų poreikiai. Komunizmas turėjo tapti atsvara JAV kapitalizmui.

Chruščiovo valdymo laikotarpiu pašiltėjo ir santykiai su Vakarais, tačiau TSRS neatsisakė šaltojo karo, kuris 7-o dešimtmečio pradžioje Karibų krizės metu vos nevirto „karštuoju“ karu. Nikita Chruščiovas buvo pirmasis Tarybų Sąjungos vadovas, išvykęs vizito į užsienį, kalbėjęs iš JTO tribūnos.

Liaudies demokratinės valstybės buvo laikomos už „geležinės uždangos“, o jų priešinimasis negailestingai slopinamas (taip susidorota su vengrų pasipriešinimu).

Dėl nevykusių reformų Chruščiovas buvo pašalintas iš posto. Jo vietą užėmė Leonidas Brežnevas, išbuvęs valdžioje iki pat savo mirties. Jo valdymo periodas įvardijamas kaip sąstingio laikotarpis.

Bandyta decentralizuoti ekonomiką – atsakomybę už planų vykdymą bei prekių realizavimą perduoti įmonėms, tačiau tai nedavė ekonominio efekto. Nebuvo reformuojamas žemės ūkis. Ekonomika beviltiškai atsiliko nuo Vakarų technologijų.

Gyvenimo lygis, palyginti su pokariu, vis dėlto šoktelėjo, tad uždaroje visuomenėje buvo kuriama regimybė, kad valstybė klesti. Tačiau, iš tiesų, visuomenė skendėjo korupcijos, alkoholizmo liūne. Partijos elitas, biurokratai, mokslininkai, sportininkai gyveno geresniuose butuose, pirkdavosi prekes specialiose parduotuvėse, gaudavo paskyras lengviesiems automobiliams įsigyti, jiems leisdavo išvažiuoti su turistinėmis grupėmis į kitas Varšuvos pakto valstybes, retsykiais ir į kapitalistines šalis, tačiau tokios kelionės buvo ribojamos dėl nuolatinių sėkmingų bandymų pasilikti. Inteligentiją griežtai kontroliavo represinis KGB, taip pat, kaip ir partinė nomenklatūra besinaudojęs privilegijomis.

Karinės pramonės plėtotė Varšuvos pakto valstybėse ir ginklavimosi varžybos su NATO pasiekė tokį mastą, kad reikėjo sėstis prie derybų stalo su JAV ir sutartimis riboti ginklų kiekį.

TSRS ir toliau valdė Rytų ir Vidurio Europos valstybes, neleido joms išsiveržti ir už „geležinės uždangos“, manipuliavo Varšuvos sutarties bloko valstybėmis, nuo pat savo susikūrimo iki žlugimo vedė agresyvią užsienio politiką − vykdė karinius veiksmus Chasano ežero rajone nuo 1938 m. liepos 29 d. iki rugpjūčio 11 bei prie Chalkin-Golo upės nuo 1939 m. gegužės 11 iki rugsėjo 9 d. Nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 16 d. kariavo su Suomija, po II pasaulinio karo kovojo su Japonija (1945 m. rugpjūčio 9 d. − 1945 m. rugsėjo 3 d.). Pasirašiusi Ribentropo-Molotovo paktą vykdė karines operacijas vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje nuo rugsėjo 11 d. iki spalio 27 d. Dalyvavo kariniuose veiksmuose ar juos aktyviai rėmė Kinijoje, Vengrijoje, Alžyre, Egipte, Jemene, Vietname, Sirijoje, Angoloje, Mozambike, Etiopijoje, Afganistane, Kambodžoje, Bangladeše, Laose ir Libane. 1956 ir 1968 m. negailestingai nuslopino sukilimus Vengrijoje, Čekoslovakijoje, jų statytiniai sušaudė darbininkų demonstraciją Gdanske, kur vėliau susikūrė profesinis judėjimas Solidarumas, pradėjęs klibinti sovietinės sistemos pamatus. Neramumai buvo kilę ir Sovietų Sąjungos viduje – šaudyta į darbininkus Karagandoje, išvaikytos demonstracijos Alma-Atoje, Kaune − 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo.

Stagnacija[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Brežnevizmas.

Permainų kritikams nušalinus nuo valdžios N. Chruščiovą, šalį pradėjo valdyti Leonidas Brežnevas, prasidėjo brežnevizmas (arba stagnacija).

Iširimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po L. Brežnevo mirties Sovietų Sąjungą ištiko sunki ekonominė krizė. 1985 m. į valdžią atėjo jaunas, palyginti su ligtoliniais vadovais, Michailas Gorbačiovas. Jis gavo sunkų komunistinės sistemos palikimą.

Naujas TSRS vadovas tikėjosi liberaliomis reformomis pakeisti visuomenę, sukurti teisinę valstybę. Gorbačiovas savo politiką pradėjo įvardyti kaip „perestroiką“ ir „glasnost“, užbaigusios Šaltąjį karą bei privedusios prie taikaus valstybės suirimo. Iš įkalinimo vietų buvo paleisti disidentai, gavo laisvę žiniasklaida.

Viena iš pirmųjų įtemptos situacijos apraiškų buvo 1986 m. gruodžio 16 d. demonstracija Alma Atoje, kurioje kazachai reiškė nepasitenkinimą Maskvos noru paskirti Kazachijos KP CK sekretoriumi žmogų visiškai nesusijusį su Kazachija. Ši demonstracija buvo numalšinta karine jėga, kai kurie jos dalyviai „dingo be žinios“ arba atsidūrė kalėjimuose. Šie įvykiai gavo Želtoksano pavadinimą. Po kelių metu įvairiose TSRS vietose įsiplieskė tarpnacionaliniai konfliktai (Karabacho konfliktas, 1989 m. Ošos skerdynės, Tatarstano siekis atsiskirti nuo TSRS, neramumai Kryme tarp rusų ir totorių).

TSRS iširimą pagreitino ir prasta tarptautinė ekonominė situacija bei naftos kainų kritimas. Po aštunto dešimtmečio naftos krizės, kuomet naftos kainos padidėjo keturis kartus OPEC dvigubai sumažinus naftos gavybą, TSRS (kuri nepriklausė OPEC) nusprendė iš to pasipelnyti ir didino naftos gavybą iki tol, kol 1986 m. tapo vienu iš didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje. Kadangi naftos gavybą didino ir kitos OPEC nepriklausančios šalys (tokios kaip Saudo Arabija), jos suminė pasiūla pasaulio rinkoje galų gale viršijo prieškrizinę ir jos kaina 1986 m. krito tris kartus (lyginant su 1979 m.) Dėl šio kainų kritimo ekonomiškai labiausiai išlošė naftą importuojančios šalys (JAV, Vakarų Europa, Japonija, Trečio pasaulio šalys), o pralošė – jos eksportuotojos (TSRS, Šiaurės Europa, OPEC šalys). Šis pasikeitimas turėjo daug daugiau globalinių pasekmių nei TSRS iširimas, jis taip pat išprovokavo ir Irako – Kuveito Persijos įlankos karą (Irakas norėjo sumažinti naftos gavybą Kuveite).

1989 m. pirmą kartą TSRS ekonominį augimą pakeitė recesija. Tais pačiais metais sustiprėjo ir chroniška ekonominė problema – prekių deficitas, įvedama talonų pagrindiniams maisto produktams (cukrui, kruopoms) sistema. 1991 m. prasidėjo ir demografinė krizė – gyventojų mirtingumas viršijo gimstamumą. Gorbačiovo politika nesikišti į kitų šalių vidaus reikalus sukėlė masinį prosovietinių komunistinių režimų kritimą Rytų Europoje (Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje). Pačioje TSRS taip pat padidėjo spaudimas iš RTSFR prezidento Jelcino, reikalavusio didesnio suvereniteto pačiai RTSFR.

Liberali politika leido reikštis separatistiniams reformų sąjūdžiams, kurie nuo 1988 m. ėmėsi keisti komunistinę sistemą, o paskui ir pačią TSRS. Prieš nepriklausomybės siekių apraiškas Tarybų Sąjungoje Gorbačiovas bandė panaudoti netgi karinę jėgą, tačiau nesėkmingai. Armijos susidūrimas su piliečiais Tbilisyje, Baku, vėliau ir Vilniuje atnešė aukų ir dar labiau paaštrino padėtį. Jis nesugebėjo išlaikyti TSRS pozicijų ir Vidurio Europos valstybėse. Kovos dėl nepriklausomybės priekyje žengė Baltijos valstybės, kurios 1940 m. buvo neteisėtai įjungtos į TSRS. Joms įkandin sekė kitos respublikos.

Gorbačiovas siekė pašalinti iš valdžios komunistus konservatorius ir ateityje remtis liaudies išrinktais atstovais. Per rinkimus į Liaudies deputatų suvažiavimą pirmą kartą Tarybų Sąjungos istorijoje į vieną vietą buvo galima kelti kelis kandidatus.

Pirmoji teritorija, paskelbusi apie atsiskyrimą nuo TSRS 1990 m. sausio mėn. buvo Nachičevanės ATSR priklausiusi Azerbaidžano TSR.

1990 m. vasario mėnesį komunistų partija atsisakė partinio monopolio. Kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, nepriklausomybės siekė Estija ir Latvija.

Gorbačiovas bandė sustabdyti TSRS byrėjimą ekonomine blokada kariniu būdu, siūlydamas įkurti nepriklausomų valstybių sąjungą. Tačiau procesas buvo nesustabdomas.

Konservatyvūs komunistai pamėgino išgelbėti TSRS kariniu valstybės perversmu 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Pranešta, kad Gorbačiovas, atostogavęs Kryme, uždarytas į namų areštą. Kovos su pučistais iniciatyvą Maskvoje perėmė Rusijos gyventojai, vadovaujami Boriso Jelcino.

Pučas žlugo, Gorbačiovas grįžo į Maskvą, tačiau pirmoji politinė figūra jau buvo Jelcinas.

Valstybė galutinai iširo 1991 metų gruodį − gruodžio 1 dieną ukrainiečiai referendume pasisakė už nepriklausomybę, gruodžio 8 dieną pasirašytas Belovežo susitarimas, gruodžio 21 dieną pasirašyti Alma Atos protokolai ir įkurta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, gruodžio 25 dieną atsistatydino likęs prezidentu be valstybės Michailas Gorbačiovas, o gruodžio 31 dieną valstybė galutinai nustojo egzistuoti.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]