Tėvavardis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tėvavardis šalia kitų vardų tarybiniame dokumente.

Tėvavardis (angl. patronymic, rus. oтчество, lenk. nazwisko patronimiczne) – sudėtinė asmenvardžio dalis, susijusi su jo tėvo, senelio vardu. Šios vardo formos gali siekti ir gilesnius giminystės su protėviais ryšius. Mokslinėje literatūroje tėvavardžiui apibrėžti naudojama patronimo [1] sąvoka. Giminystės ryšys gali būti siejamas ir su asmens motinos bei jos protėvių iš motinos pusės vardais. Nors tėvavardžiai dar plačiai naudojami daugelyje pasaulio tautų, tačiau juos keičia šeimų vardai, t. y. pavardės.

Tėvavardis nėra aktualus lietuviams. Lietuvoje naudojama tradicinė dvinarė sistema – vardas ir pavardė, nors sovietmečiu į pasus ir kitus dokumentus ir buvo dirbtinai įrašomas tėvo vardas, buvo skatinama jį naudoti. Rytų slavų kraštuose išlaiko tradicijas trinarė sistema – vardas, tėvavardis ir pavardė. Kai kuriose tautose tėvavardis neatsiejamas nuo tradicijos suteikti kelis vardus, taip pat turėti net kelias pavardes.

Tėvavardžiai paprastai „išduoda“ jų atsiradimą šeimos varde, t. y. pavardėje. Daugelis keltų, anglų, skandinavų, iberų, slavų pavardžių kilę iš tėvavardžių, pvz., Vilson – Viljamo sūnus, Fernandez – Fernando sūnus, Karlson – Karlo sūnus, Ivanov – Ivano sūnus. Kitose tautose prigijo tėvo paskutinio vardo suteikimas vaikams bei sutuoktinei.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]