Syed Ahmad Khan

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sajedas Ahmadas Khanas
Gimimo vardas	Syed Ahmad Taqvi
Gimė	1817 m. spalio 17 d. Delis, Britų Indija
Mirė	1898 m. kovo 23 d. (80 metų) Aligarhas, Britų Indija
Religija	islamas
Veikla	filosofas, visuomeninis veikėjas, mokslininkas-polimatas
Sritis	pragmatika, metafizika, teologija, edukologija
Išsilavinimas	teisininkas
Alma mater	Rytų Indijos kompanijos koledžas
Žymūs apdovanojimai
„Indijos Žvaigždės“ ordinas (1869 m.), riteris (1889 m.)
Vikiteka	Syed Ahmad Khan

Sajedas Ahmadas Khanas (urd. سید احمد خان = Syad Āhmad Khān; 1817 m. spalio 17 d. – m. 1898 m. kovo 27 d.) – Indijos musulmonų visuomeninis veikėjas, islamo reformatorius, pragmatikas, filosofas, Aligarho universiteto įkūrėjas.

Biografija

Gimė 1817 m. Delyje, kilmingoje Sajidų giminėje, kuri ilgą laiką užėmė svarbius postus Mogolų imperijoje. Gavo klasikinį musulmonų didikų išsilavinimą, mokėjo arabų, persų, urdu kalbas, mokėsi šiuolaikinių mokslų daugiausia savarankiškai. Su broliu leido laikraštį Sayyad-ul-Akbar. Nusilpus Mogolų rūmų svarbai, S. A. Khanas tapo britų valstybės tarnautoju, pradėjo studijuoti Vakarų teisę. Baigęs studijas dirbo Agros teisme, 1840 m. tapo munšiu (apskaitininku), 1858 m. įsidarbino Muradabado teisme.

Po 1857 m. Sipajų sukilimo Mugolų imperija buvo oficialiai užkariauta, Indijos musulmonai – palaužti. Sajedas Ahmedas Khanas skyrė daug dėmesio sukilimo priežastims išnagrinėti. Parašė pamfletą britų valdžiai, kurią kaltino Indijos kultūros nepažinimu, agresija ir siūlė tartis su vietos žmonėmis. Atsidėjo rašymui – pradžioje parengė Ai‘n-e Akbari leidimą, bet vėliau perėjo prie opesnių tam laikotarpiui temų – urdu kalba rašė apie istoriją, archeologiją, politiką, literatūrą, religiją, tiksliuosius mokslus, parašė Biblijos komentarą.

1857 m. griežtai pasisakė prieš bandymus dab. Utar Pradešo teritorijoje įvesti hindi kalbą kaip vieną iš valdiškų kalbų. Khanas urdu laikė persų kalbos tąsa ir musulmonų tapatybės kalba, o hindi – prasčiokiška kalba. Po šio konflikto Khanas susitelkė tik ties Indijos musulmonų ateitimi ir nebepuoselėjo hindų–musulmonų santarvės idėjos. Buvo prielankesnis britams, kuriuos, kaip krikščionis, laikė „knygos žmonėmis“ ir įžvelgė pavojų tame, kad auga hindų įtaka šalyje.

S. A. Khanas kritikavo musulmonų ortodoksalumą, ragino priimti Vakarų mokslo, teisės pasiekimus. 1859 m. Muradabade jis atidarė savo medresę, kurioje buvo remiamasi Vakarų mokslais. Daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams. 1864 m. persikėlė į Aligarhą, kur įkūrė Aligarho mokslinę draugiją, paremtą Karališkosios draugijos modeliu. Ten rinkosi visos Indijos išsilavinę musulmonai. Khanas rengė suvažiavimus, ragino musulmonus šviestis, priimti Vakarų mokslą, užimti politinius postus kolonijinėje valdžioje. Pradėtas leisti žurnalas urdu ir anglų kalbomis. Liberalūs Khano aiškinimai apie džihadą, poligamiją, gyvulių skerdimą susilaukė aršios kritikos iš vahabitų ir deobandininkų – jie Khaną paskelbė kafiru.

1869 m. lankėsi Anglijoje, kur buvo sužavėtas mokymosi kultūra ir pasiryžo įkurti „Indijos Kembridžą“. Ten dar britų apdovanotas „Indijos Žvaigždės“ ordinu. Grįžęs įkūrė komitetą, skirtą rūpintis musulmonų švietimu. 1875 m. jis su bendraminčiais įkūrė Mahometonų anglų-rytietišką koledžą, kuris 1920 m. tapo Aligarho universitetu.

1878 m. S. A. Khanas tapo vicekaraliaus tarybos nariu. 1888 m. britai už lojalumą, švietimo plėtrą ir reformas Khaną įšventino į riterius. Sajedas Ahmadas Khanas mirė 1898 m. kovo 27 d. Aligarhe. Jo sukelta švietimo ir reformų banga leido atsirasti nuo hindų savarankiškai musulmonų politinei klasei.