Sunkusis bombonešis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Sunkusis bombonešis (angl. heavy bomber) – didelio veikimo spindulio stambus bombonešis, pritaikytas gabenti didelį bombų krovinį.
Pagal naują strateginės ginkluotės mažinimo sutartį „New START“ sunkiaisiais bombonešiais vadina bombonešius, kurie:
- turi didesnį nei 8 000 km veikimo spindulį,
- arba gali gabenti ir paleisti didelio nuotolio ore paleidžiamą sparnuotąją raketą su branduoliniu užtaisu.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pavadinimas sunkusis bombonešis buvo naudojamas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu buvo skiriami dar ir lengvieji bei vidutiniai bombonešiai. Šis klasifikavimas ėmė prarasti prasmę apie Antrojo pasaulinio karo vidurį, kai, didėjant aviacinių variklių galingumui, ėmė keistis lėktuvų galimybės. Naikintuvai ėmė gabenti iki 900 kg bombų, lengvuosius bombonešius imta naudoti kaip vidutinius.
Antrojo pasaulinio karo laikų bombonešiai išsiskyrė galinga gynybine ginkluote, skirta gintis nuo žymiai greitesnių naikintuvų. Britų sunkieji bombonešiai dažnai turėjo tris bokštelius su 8 kulkosvaidžiais. JAV sunkieji bombonešiai, pritaikyti skraidyti rikiuote, turėjo iki 10 kulkosvaidžių ir patrankų, kuriais buvo ginkluoti elektros variklių sukiojami bokšteliai ar rankomis sukiojamos turelės. Kulkosvaidžiai ir patrankos įrengti taip, kad bombonešius pridengtų iš visų pusių – sunkieji bombonešiai paprastai turi uodegos bokštelius, šonines šaudomąsias angas (portas su 12,7 mm kalibro kulkosvaidžiu), viršutinius ir apatinius bokštelius, sukiojamus varikliais. Visa ši kulkosvaidžių gausa sunkiųjų bombonešių grupėms leidžia apsiginti ir be naikintuvų palydos.
Amerikiečiai bombonešiuose „B-17“ ir „B-24“ naudojo „Sperry“ rutulinius bokštelius, kurie buvo efektyvi gynybinė sistema, besisukiojusi horizontaliai 360° kampu ir vertikaliai – 90° kampu, ginkluota pora „M2 Browning“ kulkosvaidžių, efektyvių 900 m spinduliu. Karo pabaigoje imti naudoti bombonešiai „B-29 Superfortress“ turėjo po keturis nuotolinio valdymo bokštelius, kiekvienas ginkluotas pora kulkosvaidžių. Bokštelių kulkosvaidžiai buvo valdomi naudojant taikymo sistemą su analoginiu kompiuteriu. Tik galiniame bokštelyje sėdėjo uodegos šaulys.
Po Antrojo pasaulinio karo sunkiaisiais bombonešiais vadino kai kuriuos bombonešius skirtus strateginėms misijoms, bet tokius bombonešius greitai ėmė vadinti strateginiais bombonešiais, o mažesnius bombonešius, su mažesniu veikimo nuotoliu arba mažesniu bombų krovinio geba ėmė vadinti taktiniais bombonešiais. Strateginius sunkiuosius bombonešius „nuvertino“ atsiradusios tarpkontinentinės balistinės raketos, irgi skirtos strateginiams uždaviniams spręsti. Imtos naudoti didelio taiklumo aviacinės bombos padidino bombų smūgio efektyvumą, tad lėktuvams nebereikėjo didelio bombų krovinio. Tačiau išliko tokie didelės galios bombonešiai kaip „B-52 Stratofortress“ (iki 31,5 t bombų) ir „B-2 Spirit“ (iki 23 t bombų), naudojami prireikus vienu skrydžiu nugabenti dešimtis tonų bombų.