Sugestopedija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sugestopedija yra mokymosi metodika. 19501960 metais ją pradėjo propaguoti bulgarų gydytojas ir psichoterapeutas Georgijus Lozanovas. Dėl savo pseudomokslinio charakterio ši metodika mokslo pasaulyje yra kritikuojama ir vertinama labai skirtingai.

Metodikos pagrindai[taisyti | redaguoti kodą]

Metodikos pagrindas yra žinomų mokymosi psichologijos elementų rinkinys, sujungtas į vientisą metodiką. Kai kurie sugestopedijos (su mokytoju) ir "superlearning" (be mokytojo) aspektai nesiskiria nuo pagrindinės psichologijos krypties.

Mokymosi prielaidos[taisyti | redaguoti kodą]

Remdamasis savo tyrimais, Lozanovas tęsė tyrinėjimus, tam netgi įsteigė Sugestologijos institutą Sofijoje (Bulgarija). Mokslininkas pastebėjo, kad žmogaus smegenys priklausomai nuo veiklos rūšies ir apkrovimo dirba esant skirtingiems biosrovės dažniams – juo stipresni dirginimai, kuo daugiau informacijos, kurią reikia smegenims perdirbti, tuo aukštesnis smegenų biosrovės dažnis, kuris savo ruožtu sąlygoja nervinės veiklos ir galimybių perkrovą. O tai esą sudaro sąlygas atsirasti klaidoms, kai yra perdirbama informacija.

Jei visi išorės dirginimai dingsta, tada visas dėmesys esą skiriamas mokymuisi. Sugestopedijos metu mokomasi atsipalaidavus, mokymosi turinį verčiant vaizdiniais ir stengiantis užsimerkus kuo ryškiau įsivaizduoti mokymo dalyką. Jeigu į mokymosi procesą tikslingai įtraukiami išoriniai dirgikliai (periferiniai stimulai) – plakatai, piešiniai, tada medžiagos gilinimas pakartojamas kitu užsiėmimo laiku.

Ne prieš gamtą, bet kartu su ja yra integralaus mokymosi leitmotyvas. Mokantis turi būti pateikiamos vaizdinės, naudojamos kinestetinės priemonės bei akustiniai išorės dirgikliai. Sugestopedijos metu mokymosi aplinka kuriama žaidimo, pramogų metu, keičiant judėjimo ir ramybės metu atliekamus pratimus, viską vieningai ir dramaturgiškai integruojant į bendrą užsiėmimą.

Metodika primena natūralaus mokymosi procesą, vykstantį vaikystėje, darželyje, kai per įmanomai trumpiausią laiką stengiamasi kompleksinę medžiagą suvokti greitai ir paprastai.

Supermokymasis netapatintinas su hipnoze, kadangi nesimokoma, esant hipnotiniam miegui. Pasak metodikos visiškai atsipalaidavus galima lengvai suvokti įvairią informaciją ir ją išlaikyti atmintyje. Kuo giliau sugebama atsipalaiduoti, tuo lengviau suvokiamas ir ilgiau išlaikomas mokymosi turinys.

Lozanovo sukurta metodika primena šamanų technikas, kadangi iš pradžių persikeliama į transo būseną (atsipalaiduojama). Po to nuolat ir monotoniškai kartojamos sugestijos formulės, kurios padeda panirti į teta bangų dažnio būseną, o kvėpavimas įgauna tam tikrą ritmą.

Mokymosi metu klausomasi tam tikros muzikos (ritmas – 60 keturių ketvirtinių takto dūžiai). Jai būdinga tai, kad čia girdima tai stiprėjanti tai atslūgstanti dainininko intonacija. Taip eliminuojama kasdienė sąmonė. Muzika turi padėti nusiraminti, atsipalaiduoti, bet ne užmigti.

Metodikos elementai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Motyvacija: skatinamas teigiamas savęs vertinimas,
  • Autosugestija: Esu ramus ir atsipalaidavęs, mano atmintis veikia puikiai, aš viską gerai atsimenu… etc. Pasąmonė nesugeba tariamos sėkmės atskirti nuo tikros, todėl ji kiekvieną sėkmės įsivaizdavimą priima kaip tikrą. Todėl padidėja pasitikėjimas savimi, skatinamas vidinis sėkmės išgyvenimas, kuris sąlygoja ir teigiamą nuotaiką mokantis.
  • Muzika: naudojama kaip katalizatorius siekiant išlaikyti medžiagą ilgalaikėje atmintyje (ypač tinka: klasika/baroko - muzika, Largo - tempas – Bachas, Vivaldis, Corelli ir Hendelis – 60 dūžių per minutę ritmas).
  • Žaidimai: mokymosi žaidimai bei spontaniški tarpusavio kooperacijos veiksmai, tarpasmeninis bendravimas ir bendra veikla.
  • Protinis turinio vertinimas: kritika skatina analitinį mąstymą ir treniruoja kognityvinius sugebėjimus.
  • Kaita: surežisuoti mokymosi etapai iš koncentracijos bei atsipalaidavimo momentų leidžia išvengti perkrūvio ir persitempimo.
  • Grupinis darbas („teamwork“), darbas su partneriais bei darbas mažose grupelėse skatina bendrų išgyvenimų ir patirčių apsikeitimą ir kitokio požiūrio variantus.
  • Stimuliavimas, skatinimas: periferiniai stimulai (vaizdinės priemonės, plakatai) skatina nesąmoningą suvokimą, pagiriamasis žodis įtvirtina sėkmės faktą pasąmonėje ir stimuliuoja toliau mokytis.
  • Patalpa: apšviestumas, šviesa, tvarka, išdėstymas, spalvos ir kvapai gali daryti poveikį mokymosi veiksmingumui.

Žaidimo pedagogika[taisyti | redaguoti kodą]

Dirbant su vaikais ir paaugliais, greta įprastų žaidimų stengiamasi daugiau vaidinti, rengti bendrus projektus, kuriuose svarbus pasiskirstymas vaidmenimis ir bendras kūrybinis darbas. Socialiniai mokymosi turiniai įtraukiami pagal užduočių kontekstą, organizuojant bendrą veiklą ir darbą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

G. Lozanovui idėja apie „superatminties“ (hipermnezija) fenomeną atėjo tiriant fakyrus bei jogus Azijos šalyse. Jis pastebėjo, kad demonstruodami savo protinius ir intelektinius sugebėjimus, jie buvo fiziškai ir emociškai atsipalaidavę. Lozanovas priėjo prie išvados, kad esant tokiam atsipalaidavimui, gali būti suvokiami ir apdorojami dideli informacijos kiekiai. Jis ieškojo būdų, kaip galima pasiekti sapnų ir gilaus miego (kai dominuoja teta bangos) fazę neužmiegant. Patyrę jogai medituodami greitai pasiekdavo šią būseną ir galėdavo joje išbūti valandų valandas.

Vėliau Kolorado universiteto Medicinos fakulteto ir Biofeedback instituto Denveryje mokslininkai nustatė, kad kiekvienas žmogus, praėjęs treniruočių, meditacijos kursą, gali reguliariai pasiekti teta fazę ir ją išlaikyti. Svarbu kontroliuoti savo minčių eigą ir suprasti, kas jam padeda pasiekti būseną (kurioje vyrauja teta smegenų bangos) ir kaip ją galima išlaikyti, nukreipiant dėmesį į atitinkamus išorės (pvz., garsą, ritmą, muziką) dirgiklius ar savo paties mintis, prieš akis esančius dalykus (pvz., žvakės šviesa) ar pasąmonės kuriamus vaizdinius.


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

G. Lozanovo Sugestopedijos vadovėlis (angl.)

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Bernheim, H. Suggestive Therapeutics, G. P. Putnam’s Sons, 1902.
  2. Лозанов Г., Сугестология, София, Наука и изкуство, 1971.
  3. Лозанов Г., Сугестопедията – път към хипермнезия в учебния процес, Народна просвета, 1968, 6, стр. 23.
  4. Лозанов Г., Е. Гатева, Сугестопедично практическо ръководство за преподаватели по чужди езици, Научно-изследователски институт по сугестология,1981,София.
  5. Lozanov G., Anaesthetisation through suggestion in a state of wakefulness, Acta Med. Psychosomatica, Roma, 1967, p. 339
  6. Lozanov G., A Common Curative mechanism of Suggestion Underlying All Psychotherapeutical Methods, International Congress of Group Psychotherapy, Vienna, 1968, p. 221
  7. Lozanov G., Deviations from Herring’s law of the movements of the eyeballs, Bulletin of the Physiology Institute, Bulgarian Academy of Sciences, 1966, vol. X, p. 47
  8. Lozanov G., Integral Psychotherapy, Acta Med. Psychosomatica, Roma, 1967, p. 529
  9. Lozanov G., Suggestopedia and Memory, Acta Med. Psychosomatica, Roma, 1967, p. 535
  10. Lozanov, G. Suggestology and Outlines of Suggestopedia; Gordon and Breach, New York, London, Paris, 1978
  11. Lozanov, G. Zur Frage der experimentalen hypnotischen Regressio.
  12. Ganovski S., Lozanov G. (Editors). Problems of Suggestology. Sofia: Наука и искусство, 1973.
  13. Kurt Tepperwein. Die Kunst muehelosen Lernens. Ariston, Genf, 1987.
  14. Kurt Tepperwein. Menas mokytis nepavargstant, 2000, Alma littera, Vilnius.
  15. Schiffler, L. (1989). Suggestopädie und Superlearning – empirisch geprüft. Einführung und Weiterentwicklung für Schule und Erwachsenenbildung. Frankfurt/M.: Diesterweg.
Aristotel template.png
Aristotel template.png
Mokymosi metodikos

Sugestopedija - Ritmopedija - Docentopedija - Relaksopedija - Hipnopedija - Vizualpedija