Studentų reikalų tarnyba

Studentų reikalų tarnyba (STR) - savarankiška organizacija arba akademinė struktūra (pvz., aukštosios mokyklos administracijos padalinys), padedanti spręsti studentų problemas, tvarkyti reikalus, tiesiogiai nesusijusias su studijomis.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje Studentų reikalų tarnybos užsiima įvairia veikla. Pvz., ŠU Studentų reikalų tarnyba koordinuoja studentų organizacijų veiklą. Kitų aukštųjų mokyklų STR apimtis gali būti platesnė. Pvz., VDU SRT veikla yra tokia:

Socialinė pagalba studentams: socialinės stipendijos, vienkartinės pašalpos esant sunkiai materialinei padėčiai, pašalpos mirus tėvams (globėjams), skatinamosios išmokos, mokesčio už studijas ir bendrabučio nuomos mokesčio lengvatų skyrimas;
Tarpininkavimas teikiant Valstybinio mokslo ir studijų fondo kreditus; lengvatinių sąlygų suteikimas;
Jaunuolių su fizine negalia integracija į universitetą: įvairių programų kūrimas, koordinavimas ir vykdymas;
Studentų aprūpinimas bendrabučiais;
Studento statuso tvirtinimas įvairioms LR ir užsienio institucijoms^[1].

Vokietijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Studentų reikalų tarnyba (vok. Studentenwerk) Vokietijoje - viešosios teisės įstaiga, besirūpinanti socialinėmis, ekonominėmis bei kultūrinėms studentų reikmėmis, padedanti tenkinti studentų poreikius. Tarnybos atsirado kaip studentiškos savipagalbos organizacijos. Šiuo metu jų statusas įtvirtintas federalinių žemių įstatymais. Pagrindinė veikla - studentų aprūpinimas gyvenamuoju plotu (bendrabutis), socialinė, teisinė ir psichologinė parama.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Albert von Mutius: Studentenwerke. In: Flämig et al. (Hg.): Handbuch des Wissenschaftsrechts. 2. Aufl. Berlin 1996 ISBN 3-540-61129-0, S. 601–630.
1921-2001. 80 Jahre Deutsches Studentenwerk, Bonn und Berlin 2002 (Volltext (PDF) Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.)
DSW (Hrsg.): Dialog unter einem Dach. Studentenwerke im Wandel (Festschrift für den langjährigen DSW-Generalsekretär Horst Bachmann anlässlich seines Ausscheidens), Bonn 1997.