Strypinis pramušas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prancūziškas prieštankinis sviedinys su podugniu

Strypinis pramušas, kinetinės energijos pramušas (angl. kinetic energy penetrator), ilgastrypis pramušas (angl. long-rod penetrator; LRP) – kietas strypo pavidalo šaudmens elementas, kuris kaip ir kulka neturi sprogstamosios medžiagos ir taikinį pramuša savo kinetine energija. Tai dažniausiai yra subkalibrinių šarvamušių sviedinių (angl. armour-piercing fin-stabilized discarding-sabot; APFSDS 'šarvamušis sparneliais stabilizuotas su atskiriamuoju podugniu') sviedinių kaunamasis elementas.

Strypinio pramušo geba pramušti priklauso nuo jo masės ir greičio. Jam pramušant šarvą išsiskiria daug šilumos ir viduje nuo šarvo atskeltos skeveldros bei susidariusi slėgio banga naikina už šarvo esančius objektus.[1]

Šiuolaikinių šaudmenų su strypiniais pramušais konstrukcija tokia, kad smogto šarvo mechaninis įtempis (angl. mechanic stress), kuris priklauso nuo kinetinės energijos, padalintos iš smūgio paveikto paviršiaus ploto, būtų maksimalus. Tai pasiekiama:

  • Didinant:
    • pramušo masę – tam pramušas gaminamas iš metalo, kurio tankis kuo įmanoma didesnis. Dėl to pramušas gaminamas iš volframo ar nuskurdintojo urano, kurių tankis didesnis nei daugelio kitų metalų.
    • pramušo greitį – pramušo kinetinė energija tiesiogiai proporcinga pramušo masei ir pramušo greičio kvadratui (½·mv²).
  • Mažinant pramušo skersmenį. Jei pramušas lėkdamas nesivartalioja, jis į taikinį smogia savo priekiu. Šiuolaikinių subkalibrinių šarvamušių sviedinių skerspjūvių forma yra skritulys, todėl jų smūgio plotas yra proporcingas skersmuo² * π/4.

Dėl šių priežasčių dabartiniai pramušai primena ilgą metalinę strėlę.

Alternatyva sviediniams su strypiniais pramušais yra sprogstamieji sviediniai:

  • kumuliaciniai (angl. high explosive anti-tank; HEAT), formuojantys čiurkšlinį pramušą, ir
  • priplotiniai (angl. high explosive squash head; HESH).

Praeityje jie buvo pagrindinės šarvamušės priemonės, naudojami ir dabar, tačiau yra mažiau efektyvūs prieš šiuolaikinius sudėtinius šarvus (pvz., Chobham ), naudojamus šių dienų pagrindiniuose koviniuose tankuose. Dabartinių pagrindinių kovinių tankų patrankos paprastai šaudo šarvamušiais sviediniais su strypiniais pramušais, kumuliacines galvutes turi prieštankinės raketos, o priplotiniai sviediniai paprastai naudojami kaip betonmušiai įtvirtinimams griauti.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Patrankos šovinys su strypiniu pramušu

Pirmosios patrankos šaudė grynai kinetiniais sviediniais, kurie kaudavo savo judėjimo kinetine energija. Tokie sviediniai buvo pradžioje akmeniniai, vėliau – metaliniai rutuliai. Tokių sviedinių kaunamąją galią lėmė tik jų žiotinė energija, priklausanti nuo greičio ir sviedinio masės (o ši – nuo kalibro ir sviedinio medžiagos tankio). Kinetinių sviedinių pagrindinė paskirtis būdavo pramušti šarvus ir panašias gynybines struktūras – akmenines pilių sienas, medinius laivų bortus ar šiuolaikinių tankų šarvus.

Sviediniai, kurių kaunamoji geba priklauso nuo sprogstamosios medžiagos, ypač svarbūs pabūklams su palyginti mažu žiotiniu greičiu.

Konstrukcija[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinių strypinių pramušų konstrukcija susijusi su dviem veiksniais:

  • dideliu žiotiniu greičiu. Maksimalus greitis pasiekiamas naudojant palyginti lengvus sviedinius su maksimaliu dugno plotu, kad šis užimtų visą patrankos vamzdžio skerspjūvį ir panaudotų visą parako dujų slėgį. Strypinis pramušas yra subkalibrinis sviedinys, apgaubtas lengvu podugniu (angl. sabot), dėl tokios konstrukcijos įgaunantis labai didelį žiotinį greitį. Sviedinys iš vamzdžio išstumiamas parako dujų, kurios slegia vamzdžio spindį pertveriantį podugnį. Pramušui išlėkus iš vamzdžio podugnis nebereikalingas, jis suyra į dalis ir atsiskiria nuo pramušo. Pramušas skrieja toliau būdamas mažo skerspjūvio ir aptakus, kas užtikrina mažą oro pasipriešinimą.
  • mažame plote koncentruota jėga:
    • Pradžioje jėgos koncentravimas mažame plote būdavo gaunamas naudojant sudėtinės konstrukcijos sviedinį, kurį sudaro kietas pramušas (didelio tankio metalo, pvz., volframo, šerdis), apsuptas lengvo metalo gaubtu. Tokie sviediniai vadinami angl. Armour Piercing Composite Rigid (APCR; 'šarvamušis, kompozicinis, kietas'). Tokio į šarvą atitrenkusio sviedinio šerdis užtikrindavo didelį slėgį į šarvą. Tiesa, skriejančio sviedinio oro pasipriešinimas kaip ir paprasto patrankos sviedinio.
    • 1941–1943 m. britų specialistai sukūrė angl. armour-piercing discarding sabot (APDS; 'šarvamušis, su numetamu podugniu') sviedinius. Lyginant su APCR sviediniais čia lengvo metalo gaubtą pakeitė podugnis (angl. sabot). Vamzdyje toks sviedinys turi didelį plotą, į kurį slegia parako dujos ir suteikia didelį pradinį greitį, o išlėkęs sviedinys numeta podugnį, jį sudaro tik strypinis pramušas, užtikrinantis skriejant mažą oro pasipriešinimą, o atsitrenkus į šarvą – didelį slėgį (į mažą šarvo plotą).

Šiuolaikinius podugnius išrado Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje, jie, vadinti vok. Treibspiegel ('traukos skydas'), buvo naudojami priešlėktuvinių patrankų sviediniuose, kad šie pasiektų didesnį aukštį. Iki tol primityvius medinius podugnius (medinių kamščių pavidalo) šimtmečiais naudojo patrankose atskirti parako užtaisą nuo sviedinio. Terminas angl. sabot 'podugnis' kilęs iš pranc. sabot 'klumpė'.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]