Stepano Razino sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Stepano Razino sukilimas (rus. Восстаниe Степанa Разинa) − 16701671 m. vykęs Rusijos valstiečių, kazokų ir miestų neturtingų gyventojų karas prieš baudžiavinį išnaudojimą.

Razino sukilimas kilo dėl baudžiavos stiprėjimo Centrinėje Rusijoje ir dėl jos įvedimo valstybės pietuose ir pietryčiuose. Šis sukilimas išaugo iš Dono kazokų rinktinės, vadovaujamos S. Razino, žygio prie Volgos. Prie sukilusių kazokų prisidėjo pabėgusių valstiečių, Pavolgio miestų gyventojų ir šaulių.

Sukilus daugeliui Pietų Rusijos ir Slabadų Ukrainos valstiečių, posadų gyventojų ir Pavolgio tautoms, prasidėjo Stepano Razino sukilimas.

Sukilimo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausia sukilėlių jėga buvo kazokai. Sukilėliai žudė dvarininkus, vaivadas ir jų pareigūnus ir steigė kazokų savivaldą atitinkančius savo valdžios organus (rinko miestiečių ir valstiečių vyresniuosius, atamanus, esaūlus, šimtininkus).

1670 m. gegužės mėnesį kazokai užėmė Caricyną (dabar Volgogradas), liepos 2 d. − Astrachanę. Iš čia buvo nutarta į Maskvą eiti pagrindinėmis jėgomis, o nuo Dono aukštupio − smogti pagalbinį smūgį.

1670 m. rugpjūčio 25 d. Razino kariuomenė (apie 10 000 žmonių) be mūšio užėmė Saratovą, po to Samarą. Rugsėjo 16 dieną posado žmonės įsileido sukilėlius į Simbirsko (dabar Uljanovskas) įtvirtintą gyvenvietę.

Simbirsko Razinas išsiuntinėjo nedidelius kazokų būrius, kurie kėlė į kovą Volgos dešiniojo kranto valstiečius ir miestiečius, Pavolgio tautas.

1670 m. rugsėjo mėnesį sukilėliai užėmė Alatyrį, Saranską, Penzą, Kurmyšą ir kitus Pavolgio miestus. Sukilo Galičo, Nižnij Novgorodo, Tambovo apskričių valstiečiai.

Sukilimo nuslopinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Sukilimui slopinti vyriausybė sutelkė didelę kariuomenę (apie 32 000 žmonių), kuriai vadovavo prityręs vaivada kunigaikštis J. Dolgorukovas (Юрий Долгоруков).

Išsklaidę savo jėgas, 1670 m. spalio mėnesį sukilėliai pralaimėjo prie Arzamaso, Nižnij Novgorodo, Simbirsko. Spalio 14 dieną sunkiai sužeistas Razinas buvo išvežtas prie Dono. Nuo spalio mėnesio antros pusės sukilėliai daugiausia gynėsi.

1670 m. spalio mėn. − 1671 m. sausio mėn. sukilėliai neteko daugumos Pavolgio miestų. Caro kariuomenei laimint, turtingieji Dono kazokai perėjo į valdžios pusę.

1671 m. balandžio 19 d. buvo paimtas į nelaisvę Stepanas Razinas ir birželio 16 d. Maskvoje nužudytas.

1671 m. gruodžio 7 d. vaivados I. Miloslavskio kariuomenė užėmė paskutinę sukilėlių atramą − Astrachanę.

Sukilimo reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip ir daugumai tos epochos socialiniams karams, S. Razino sukilimui būdinga stichiškumas, jėgų išsklaidymas, veiksmų lokališkumas, tinkamos politinės programos nebuvimas.

Po Razino sukilimo caro valdžia stiprino žemės feodalinę nuosavybę, plėtė dvarininkų ir mažino valstiečių teises, baudžiava plito toliau į pietus.

Tačiau Stepano Razino sukilimo patirtis skatino valstiečius tolesnei kovai su baudžiava.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]