Stasys Žeiba
| Stasys Žeiba | |
|---|---|
| Gimė | 1916 m. vasario 3 d. Adomava, Kurklių valsčius |
| Mirė | 1999 m. gruodžio 12 d. (83 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Rokantiškių kapinėse |
| Tėvas | Juozas Žabas-Žėba |
| Motina | Liudvika Petrauskaitė-Žeibienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Aldona Butauskaitė-Žeibienė |
| Vaikai | Saulius Žeiba, Laimutė Žeibaitė-Tomaševičienė, Jūratė Žeibaitė-Uogintienė |
| Veikla | karinis veikėjas, geologas |
| Partija | 1959 m. SSKP |
| Alma mater | 1949 m. Vilniaus universitetas |
Stasys Žeiba (1916 m. vasario 3 d. Adomavoje, Kurklių valsčiuje – 1999 m. gruodžio 12 d. Vilniuje) – Lietuvos karinis veikėjas, mokslininkas geologas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Augo jauniausias keturių vaikų šeimoje. Mokėsi Anykščių progimnazijoje ir Ukmergės gimnazijoje, kurios nebaigęs, 1935 m. pradėjo karo tarnybą Kauno miesto ir apskrities komendantūroje, karo policijos mokykloje. 1936 m. perkeltas į Kauno karo aviacijos mokyklą, kurią baigęs ir gavęs II eilės karo lakūno vardą, paliktas puskarininkiu-liktiniu 7-oje naikintuvų eskadrilėje Kaune. 1939 m. suteikus I eilės karo lakūno vardą, perkeltas į Šiaulius, 1940 m. spalio mėn. paleistas į atsargą.
1940–1944 m. Vilniuje dirbo ką tik susikūrusioje Lietuvos geologinėje tarnyboje techniku, vyr. inžinieriumi, agrogeologu. Kartu 1941 m. lankė Vilniaus universiteto (VU) geologijos kursus, 1943 m. mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijos dirvožemininkų kursuose, kur įgijo agrogeologo kvalifikaciją. 1943 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją. 1944–1949 m. VU Gamtos mokslų fakultete studijavo geologijos specialybę, dirbo laborantu Geologijos katedroje.[1]
1949–1960 m. VU Geologijos katedros vyresnysis dėstytojas. Skaitė daugelį geologijos kursų – paleontologijos, bendrosios ir istorinės geologijos, regioninės geologijos, facijų ir formacijų bei kitus, vadovavo studentų mokomosioms ir gamybinėms praktikoms, ne vienerius metus su studentais lankėsi Kryme. Tobulinosi Maskvos universitete (1952 m.), Prahoje (1971 m.), Greifsvalde (1972–1974 m.), dalyvavo VU Gamtos fakulteto jungtinėse ekspedicijose. Parengė paleontologijos rinkinių ekspoziciją VU Geologijos muziejui. 1960 m. apgynė geologijos ir mineralogijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos famenio stratigrafija ir fauna“. 1960–1963 m. VU Mineralogijos, 1963–1975 m. Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas, 1963 m. docentas.[2] 1993 m. išėjo į pensiją.
1981–1985 m. Lietuvos aviacijos sporto federacijos veteranų komiteto pirmininkas. 1991 m. suteiktas dimisijos jaunesniojo leitenanto, 1993 m. dimisijos leitenanto laipsnis.[3] 1995–1999 m. Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas.
Palaidotas Rokantiškių kapinėse, Lakūnų kalnelyje.
Svarbiausi darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokslinių tyrimų kryptis – Lietuvos devono uolienų paleontologija ir stratigrafija bei paleogeografija. Paskelbė per 80 mokslinių straipsnių, yra kelių monografijų bendraautoris.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1993 m. Dariaus ir Girėno medalis [4]
- 1994 m. Lietuvos geologų sąjungos garbės narys [5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1
- ↑ Stasys Žeiba. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 641
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=8217
- ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=3146
- ↑ http://www.lgeos.lt/index.php/apielgs/lgs-garbs-nariai Archyvuota kopija 2013-08-05 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Stasys Žeiba – karo lakūnas ir geologas: bendražygių prisiminimai (sud. Gailė Žalūdienė, Eugenija Rudnickaitė, Gediminas Motuza). – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008. – 151 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-33-340-1