Stasė Krinickaitė
Stasė Krinickaitė (g. 1951 m. birželio 3 d. Neversčiai, Švenčionių raj.) – lietuvių kalbininkė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1969 m. baigė Švenčionių 1-ąją vidurinę mokyklą, 1974 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo filologės ir lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos kvalifikaciją. 1977 m. baigė Maskvos mokslų akademijos Kalbotyros instituto aspirantūrą. 1982 m. filologijos mokslų kandidatė, humanitarinių mokslų daktarė.
Nuo 1974 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (nuo 1990 m. Lietuvių kalbos institutas) mokslinė bendradarbė, Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus mokslo darbuotoja. Paskelbė straipsnių apie lietuvių kalbos veiksmažodžių tranzityvumą, kalbos kultūrą.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Проблемы переходности в исследованиях по индоевропейским языками. Проблемы внутренней и внешней лингвистики. Москва: Наука, 1978, 11–33.
- Kalbų raiškos savitumas, Vilnius: Mokslas, 1984. 96 p.
- Lietuvių kalbos gramatika rusų kalba (viena autorių, Грамматика литовского языка, Вильнюс: Мокслас, 1985, 187–202.)
- Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Antras pataisytas leidimas, Vilnius: Mokslas, 1996, 1997[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Stasė Krinickaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 61 psl.
- ↑ LIETUVIŲ KALBOS INSTITUTAS