Stanislovas Lazutka
| Stanislovas Lazutka | |
|---|---|
| Gimė | 1923 m. gegužės 7 d. Baisogala, Novonikolajevsko gubernija, Rusijos TFSR, Sovietų Sąjunga |
| Mirė | 2009 m. liepos 6 d. (86 metai) Vilnius, Lietuva |
| Vaikai | Juozas Rimantas Lazutka, Andrius Lazutka |
| Veikla | istorikas, pedagogas |
| Partija | 1945 m. SSKP |
| Alma mater | 1950 m. Vilniaus universitetas, 1958 m. Visuomeninių mokslų akademija prie SSKP CK |
Stanislovas Lazutka (1923 m. gegužės 7 d. Baisogaloje, Novonikolajevsko gubernija – 2009 m. liepos 6 d. Vilniuje) – Lietuvos istorikas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Novosibirsko srities Vengerovo rajono Baisogalos kaime, kurį dar 1883–1885 m. įkūrė kolonistai iš Lietuvos. Broliai ir seserys – Vincusė Lazutkaitė, Veronika Lazutkaitė, Juozas Lazutka, Pranas Lazutka ir Valentinas Lazutka, sūnūs Juozas Rimantas Lazutka ir Andrius Lazutka. 1941–1946 m. tarnavo SSRS kariuomenėje. Į protėvių gimtinę Lietuvą pirmąkart ir visiems laikams atvyko 1944 m. kartu su kariuomene.
1950 m. Vilniaus universitete įgijo istoriko diplomą. 1958 m. baigė Visuomeninių mokslų akademiją prie SSKP CK. 1958 m. apgynė disertaciją „1859–1862 m. revoliucinė situacija Lietuvoje (1863–1864 m. sukilimo prielaidos)“, istorijos mokslų kandidatas, 1974 m. apgynė disertaciją „Pirmasis Lietuvos Statutas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalinis kodeksas“, istorijos mokslų daktaras.
1948–1952 m. ir 1959–2000 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1959–1963 m. mokymo reikalų prorektorius, nuo 1977 m. profesorius.
1945–1990 m. SSKP narys. 1951–1954 m. LKP CK mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas. 1952–1954 m. kandidatas į LKP CK narius. 1954–1956 m. ir 1960–1963 m. LKP CK narys.[1]
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
7-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmėsi naujo darbo, tapusio jo opus vitae. Ištyrė 1529 m. Pirmojo Lietuvos Statuto rengimo sąlygas ir priežastis, interpretavo jo svarbiausias nuostatas ir jų reikšmę teisiškai įtvirtinant feodalinius santykius Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Padarė išlikusių Pirmojo Statuto XVI a. nuorašų paleografinę ir tekstologinę analizę, iš užsienio archyvų pirmą kartą spaudai parengė trijų svarbiausių nuorašų spalvotas faksimiles, grafinį raidyno atlasą. Su kitais parengė Pirmojo Statuto akademinį tekstą, pagrįstą visais išlikusiais XVI a. nuorašais. Su E. Gudavičiumi ir I. Valikonyte Pirmojo Statuto tekstą 2001 m. išvertė į lietuvių kalbą, 2004 m. jį paskelbė su vertimu į rusų k. bei trikalbiu žodynu. Išnagrinėjo Lietuvos Metrikos XVI a. rankraštines knygas, pateikė išsamią Teismų bylų penkių knygų (Nr. 4, 6, 8,10 ir 11) kodikologiją bei paleografiją ir jas su kitais 1995–2003 m. paskelbė.[2]
1983–1991 m. drauge su mokiniais akademiniame leidinyje „Pirmasis Lietuvos Statutas“ publikuotas tekstas tarsi kompensavo originalo netektį. Paskelbęs beveik visų Statuto nuorašų faksimiles, nors ir kopijų pavidalu, profesorius Lietuvai sugrąžino neįkainojamą turtą – visi nuorašai šiandien saugomi kitų valstybių dokumentų saugyklose.
Jo vadovavimo Statutų ir metrikos grupei metu spaudai parengtos ir publikuotos kelios kito unikalaus mūsų istorijos šaltinio – Lietuvos Metrikos – knygos, o jo rašyti įvadiniai straipsniai – indėlis į metrikos istorijos bei Lietuvos XVI a. pirmosios pusės teisės istorijos problemų tyrimus. Šie ir kiti darbai profesoriui pelnė vieno autoritetingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos šaltinių žinovų pripažinimą.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Revoliucinė situacija Lietuvoje 1859–1862 m., 1961 m., rusų kalba
- Vilniaus universiteto istorija, vienas autorių ir atsakingasis redaktorius, 1979 m., rusų k.,
- Lietuvos Statutas – Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės feodalinis kodeksas, monografija, 1973 m., rusų k.
- Pirmasis Lietuvos Statutas: Paleografinė ir tekstologinė nuorašų analizė, su E. Gudavičiumi, 1.1 d. 1, 1983 m.
- Pirmasis Lietuvos Statutas. Dzialinskio, Lauryno ir Ališavos nuorašų faksimilės, su E. Gudavičiumi, 1.1 d. 2, 1985 m.
- Pirmasis Lietuvos Statutas. Tekstai senąja baltarusių, lotynų ir senąja lenkų kalbomis t. 2 d. 1, 1991 m.
- Vytauto Didžiojo 1388 m. privilegija žydams, su E. Gudavičiumi, 1993 m.
- Lietuvos metrika (1528–1547), 6-oji Teismų bylų knyga. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1994.
- Lietuvos metrika (1522–1530) 4-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija). – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – ISBN 9986-19-270-6
- Leonas Sapiega: Gyvenimas, valstybinė veikla, politinės ir filosofinės pažiūros, 1998 m.; baltarusių k. 2004 m.
- Первый Литовский Статут (1529). – Vilnius: Margi raštai, 2004. – 522 p. – ISBN 9986-09-274-4
- Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.) = Первый Литовский Статут (1529 г.): Zamoiskių ir Firlėjų rankraščių nuorašų paleografija ir faksimilės. – Vilnius: Margi raštai, 2007. – ISBN 978-9986-09-345-9
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1965 m. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas
- 1981 m. LSSR valstybinė premija
- 1995 m. Lietuvos mokslo premija
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Stanislovas Lazutka. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. - 498
- ↑ Stanislovas Lazutka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. - 648 psl.