Stanislovas Hozijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Stanislovas Hozijus
Stanisław Hozjusz.PNG
Herbas "Hozyusz"
Herbas "Hozyusz"
Gimė: 1504 m. gegužės 5 d.
Krokuva
Mirė: 1579 m. rugpjūčio 5 d.
Kapranika prie Romos
Stanislovo Hozijaus medalis

Stanislovas Hozijus (lot. Stanislaus Hosius, lenk. Stanisław Hozjusz, 1504 m. gegužės 5 d. Krokuva1579 m. rugpjūčio 5 d. Kapranika prie Romos) – Katalikų bažnyčios veikėjas, kardinolas, teologas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Krokuvos miestiečių. 1519-1524 m. studijavo Krokuvos universitete. Vėliau Krokuvos vyskupo rūmuose dirbo mokytoju. Domėjosi humanizmu, palaikė ryšius su Erazmu Roterdamiečiu. 1529-1534 m. studijavo Bolonijoje. Nuo 1538 m. Lenkijos karaliaus sekretorius. 1538 m. paskirtas Varmės, 1540 m. dar ir Krokuvos, 1542 m. Sandomiero kanauninku. 1549-1550 m. ir 1569 m. vykdė Žygimanto Augusto diplomatinius pavedimus. Nuo 1549 m. Chetalo, nuo 1551 m. Varmės vyskupas. Tapo aktyviu kontrreformacijos veikėju. Iš vyskupijos šalino kitatikius. Pasisakė prieš tautinės bažnyčios Lenkijoje koncepciją. Nuo 1558 m. dirbo Romoje. 1560-1561 m. popiežiaus nuncijus Vienoje. 1561 m. kardinolas. 1561-1563 m. dalyvavo Tridento susirinkime, 1563 m. jam vadovavo. 1564 m. grįžo į Lenkiją, įtikino Žygimantą Augustą pritarti šio susirinkimo nutarimams ir stiprinti kovą su reformacija. 1564 m. į Lenkiją pakvietė jėzuitus ir Braunsberge (dab. Branevas) įkūrėjų pirmąją kolegiją (Collegium Hosianum). Nuo 1569 m. vėl dirbo Romoje. 1572-1578 m. vokiečių reikalų kongregacijos narys.

Meno ir kultūros mecenatas. Parašė daug teologijos veikalų ir poleminių laiškų (rink. „Opera omnia“ 1584 m. Svarbiausiame veikale „Confessio fidei catholicae Christiana“ (1557 m., 39 leidimai) išdėstė Katalikų bažnyčios svarbiausias nuostatas. Bažnyčios vienybės simboliu laikė popiežiaus instituciją.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Stanislovas Hozijus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 662 psl.