Space Shuttle
.jpg)
Space Shuttle (oficialiai vadinta „Space Transportation System“; liet. Kosminio transportavimo sistema) − JAV daugkartinio naudojimo pilotuojamų erdvėlaivių programa.[1] Šie erdvėlaiviai buvo kuriami kaip pigios, dažnai naudojamos kosminio transporto priemonės. Pirmieji bandomieji orbitiniai skrydžiai įvyko 1981 m., o erdvėlaivius imta naudoti 1982 m. Iš viso nuo 1981 iki 2011 m. šie erdvėlaiviai atliko 135 užduotis. Nors laivas buvo sėkmingai naudojamas, jo skrydžiai pasirodė esą brangesni nei įprastinių vienkartinio naudojimo raketų skrydžiai. Panašų erdvėlaivį („Buran“) buvo sukūrusi ir Sovietų Sąjunga, tačiau apleido šį projektą jau po pirmo bandomojo skrydžio.
Programos pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Amerikiečiams sėkmingai nuskridus į Mėnulį, nebebuvo reikalo toliau įrodinėti kapitalistinės santvarkos pranašumus prieš socialistinę, todėl kosminių tyrimų finansavimas buvo staigiai ir ženkliai sumažintas.[2] Pinigų neužteko netgi paleisti paskutiniosioms dviem „Saturnas V“ raketoms, kurios jau buvo pagamintos. Buvo atsisakyta planų daug nelaukiant siųsti astronautus į Marsą ir kitas planetas, kol kas apsiribojant artimuoju kosmosu. Tam pirmiausia reikėjo efektyvaus ir kiek galima pigesnio laivo.
Buvo manoma, jog „Space Shuttle“ bus daug efektyvesnis bei pigesnis, jei skris daug kartų. Todėl kuriant šią sistemą kartu buvo atsisakyta tolimesnės kitų žmogui tinkančių raketų, kurias JAV tuo metu turėjo, gamybos ir naudojimo. Projekto išvakarėse daugkartinis erdvėlaivis tapo iš esmės vienintele rimta kosmine programa, sunaudojančia daugumą sumažinto biudžeto lėšų. Pavyzdžiui, dėl užtrukusių „Space Shuttle“ projektavimo darbų amerikiečiai prarado anksčiau paleistą „Skylab“ stotį, kurios nebebuvo kaip pasiekti bei pakelti į aukštesnę orbitą. Nebeprižiūrima stotis nukrito.
Pirmasis „Space Shuttle“ skrydis įvyko 1981 m. ir tapo pirmuoju pilotuojamu amerikiečių skrydžiu po 1975 m. vykusio „Sojuz-Apolon“ kosminių laivų susijungimo orbitoje eksperimento. Jis buvo sėkmingas.
Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Space Shuttle“ daugkartinis erdvėlaivis kilo vertikaliai, paprastai nešdamas nuo 5 iki 7 astronautų (nors yra skridę ir 8). Jis galėjo pakelti į orbitą iki 29 700 kg krovinį bei prireikus parvežti krovinius iš orbitos (nors pastarosios galimybės prireikia retai). Atlikęs savo užduotį, šis sparnuotas erdvėlaivis nusileisdavo kaip sklandytuvas. Laivas galėjo būti eksploatuojamas iki 10 metų ir per tą laiką atlikti ne daugiau kaip 100 skrydžių. Jis visada turėjo būti pilotuojamas ir negalėjo skristi automatiškai, be įgulos.
„Space Shuttle“ sistemą starto metu sudarė pats erdvėlaivis, du išorėje montuojami kieto kuro varikliai ir didelis degalų bakas, maitinantis tris erdvėlaivio variklius. Kieto kuro varikliai vėliau nusileisdavo su parašiutais, erdvėlaivis grįždavo kaip sklandytuvas, taigi vienintelė stambi vienkartinė dalis buvo palyginti nebrangus degalų bakas. Tačiau parengimas naujam skrydžiui reikalavo daug darbo. Pavyzdžiui, varikliai kiekvieną kartą buvo išimami, išardomi ir iš naujo perrenkami. Daug dėmesio reikalavo ir išorinė danga, sauganti laivą nuo sudegimo dideliu greičių įskrendant į atmosferą. Didelės darbo sąnaudos ir tai, kad dėl įvairių nenumatytų problemų „Space Shuttle“ skrisdavo daug rečiau nei buvo planuota jį kuriant, sąlygojo dideles eksploatavimo išlaidas. Parengti „Space Shuttle“ naujam skrydžiui būdavo tik tris kartus pigiau nei jį visai iš naujo pagaminti.[3]
Katastrofos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš viso buvo pagaminti 5 tokie laivai: „Columbia“, „Challenger“, „Discovery“, „Atlantis“ ir „Endeavour“. Du iš jų sudužo, abu kartus žūvant visai septynių žmonių įgulai.
Challenger[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1986 m. erdvėlaivis „Challenger“ sudužo starto metu, kuomet iš nesandaraus išorinio kietojo kuro variklio išsiveržusios karštos dujos sugadino kylantį laivą. Paaiškėjo, jog šių variklių sandarinantys žiedai nukritus temperatūrai žemiau maždaug 11 °C praranda elastingumą ir nebeužtikrina sandarumo. Tai rimtai apribojo vėlesnių skridimų tvarkaraštį, nes teko atsižvelgti į aplinkos temperatūrą.
Columbia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2003 m. erdvėlaivis „Columbia“ sudegė grįždamas į atmosferą, nes prieš tai kilimo metu nuo degalų bako atplyšęs termoizoliacinės medžiagos (putų) gabalas trenkėsi į laivą ir sugadino apsauginę dangą. Nors tokie gabalai laivą buvo kliudę jau anksčiau, erdvėlaivyje nebuvo jokios įrangos nei deramai korpusui apžiūrėti, nei prireikus jam pataisyti. Po šios avarijos visa tai buvo sukurta, ir vėlesni skrydžiai tapo saugesni.
Erdvėlaivio saugumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kol erdvėlaivis nepakilo, net ir jau veikiančius jo variklius būdavo galima išjungti ir startą atidėti. Tačiau išorinių kietojo kuro greitintuvų, sykį juos uždegus, užgesinti nebegalima. Įjungus išorines raketas, erdvėlaivis jau turi kilti iki kosmoso.
Visos ankstesnės amerikiečių pilotuojamos raketos turėjo avarinio gelbėjimosi sistemas. Pirmuosiuose daugkartinio erdvėlaivio reisuose, kurių įgulą sudarė tik 2 astronautai, taip pat buvo įrengtos katapultos, kuriomis buvo galima gelbėtis tiek kylant, tiek leidžiantis. Tačiau sėkmingai katapultuoti 7 astronautus pasirodė neįmanoma, ir vėliau ši gelbėjimosi įranga buvo apskritai išmontuota. Vėliau iš erdvėlaivio buvo įmanoma tik iššokti su paprastu parašiutu, kas gali padėti jei jis lėtai sklendžia atmosferoje dar valdomas, tačiau be galimybės sėkmingai nutūpti. Kylant, kai greitis didelis, tai negali padėti.
Buvo numatyta galimybė vos pakilus apgręžti laivą ir grįžti, tačiau toks manevras laikytas pavojingu ir nė karto nebuvo mėgintas. Laivas taip pat galėjo nusileisti iš esmės bet kuriame dideliame oro uoste. Nutūpti be tako ar ant vandens jis negalėjo.
Po abiejų katastrofų vėlesni reisai buvo ilgam nutraukiami, aiškinantis, ką reikia pakeisti, kad avarija nepasikartotų. Šiais laikotarpiais JAV neturėjo jokio savo kosminio laivo ir tapdavo priklausoma nuo Rusijos.
Programos pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2011 m. NASA nutraukė „Space Shuttle“ programą. Paskutiniam, 135-ajam, skrydžiui „Space Shuttle“ programos erdvėlaivis „Atlantis“ pakilo 2011 m. liepos 8 d. ir saugiai nusileido 2011 m. liepos 21 d.
Nuo 2012 m. erdvėlaivis „Atlantis“ eksponuojamas Kenedžio kosminių skrydžių centro lankytojų skyriuje, Floridoje. „Discovery“ buvo nugabentas į Smithsonian instituto Udvar-Hazy centrą. „Endeavour“ eksponuojamas Los Andželo tarptautiniame oro uoste.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Facts About the Space Shuttles“. NASA. Suarchyvuotas originalas 2019-04-17. Nuoroda tikrinta 2021-08-08.
- ↑ http://history.nasa.gov/SP-4214/ch12-2.html
- ↑ http://www.nasa.gov/centers/kennedy/about/information/shuttle_faq.html Archyvuota kopija 2011-05-07 iš Wayback Machine projekto.
 JAV programa „Space Shuttle“ (1981–2011 m.)
|
 Tarybų sąjungos programa „Buran“ (1974–1993 m.)
| ||