Sovijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Sovijaus mitas)

Sovijus – Jono Malalos kronikos „Chronografija“ slaviškoje redakcijoje (1261 m.) aptiktoje legendoje minimas baltų religijos personažas.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kalbininkų manymu, vardas Sovijus etimologiškai aiškintinas, kaip 'šovėjas' (pašauti į krosnį). Yra ir kitokių nuomonių (nuo žodžių savas, Saulė, latvių sava – drevė), tačiau nė viena jų nėra visiškai patikima. Mitą plačiai nagrinėjo Algirdas Julius Greimas, Bronys Savukynas, Gintaras Beresnevičius.

Legenda ir jos turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trumpoje legendoje aprašomi trys mirusiųjų laidojimo būdai (žemėje, medyje ir ugnyje) ir kaip pats geriausias išskiriamas mirusiųjų deginimas. Po legenda parašytame tekste Sovijus apibūdinamas kaip sielų vedlys į Vėlių šalį. Pasak legendos užrašytojo, Sovijus mirusiųjų deginimo paprotį paskleidęs, kad žmonės aukotų Andajui, Perkūnui, Žvorūnai ir Teliaveliui, o šis paprotys neva atėjęs iš graikų. Užrašinėtojas Sovijaus gyvenimo laikotarpį datuoja 3446 metais iki legendos užrašymo, kuomet gyveno Abimelechas[1].

Kronikoje išlikęs vienintelis šio laikotarpio lietuvių mitas, kuriame pasakojama, kaip Sovijus sugavo šerną, išpjovė jo devynias blužnis ir davė sūnums iškepti. Bet sūnūs blužnis suvalgė. Sovijus įniršęs per aštuonerius vartus nukeliavo į Vėlių šalį (požemio pasaulį), tačiau nepajėgė įveikti devintųjų vartų. Vienas sūnų jam pagelbėjo. Kiti broliai, sužinoję, šiam liepė surast tėvą mirusiųjų karalystėje. Sūnus, atėjęs į ją, rado tėvą ir pavakarieniavo su juo. Po vakarienės palaidojo tėvą po žeme. Kitą rytą paklausė, kaip šis ilsėjęsis. Tėvas atsakė jog jį ėdė kirmėlės. Tuomet sūnus įkėlė Sovijaus kūną medin (ar medžio skrynią). Sekantį rytą paklaustas tėvas atsakęs, jog jį pernakt gėlė bitės. Tada sūnus sudegino Sovijų ant laužo. Sekantį rytą tėvas atsakęs, jog puikiai išsiilsėjęs.

Viduramžių kronikose rašoma, jog šis paprotys buvo labai senas ir vadintas Sovica (*Sovika). Sovica buvo praktikuojama ne vien lietuvių, bet taip pat ir kitų pagonių genčių (lyvių, estų ir kitų).

Originali mito[2] versija:

Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina
Aštuonioliktas sakymas [V. variante: Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje]

  • Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti [V. variante pridėta: vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [V. variante: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė į medį ir paguldė ten [V. variante: įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.
  • O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir [kurios] mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. Šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.

Vertė Bronys Savukynas ir Juozas Tumelis

Legendos reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar šumerų laikais aptinkamas Sovijaus mitas – be galo svarbus senosios lietuvių bei baltų religijos suvokimui. Sovijaus mitas byloja apie nepaprastai svarbų religijų istorijų įvykį – mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą. Mirusiųjų deginimas į baltų kraštus atėjo iš Vidurio Europos 1300–1200 m. pr. m. e. Sovijaus laidojimas žemėje pirmąją ir antrąją naktį bei kėlimas į medį antrąją, atspindi senųjų laidojimo būdų kaitą dar iki degintinio laidojimo atsiradimo. Sovijus paneigia abu laidojimo būdus, drauge paneigdamas ir dvi ištisas religijos epochas.

Sovijaus religinė reforma ir Sovijaus mitas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Religijotyrininkas G. Beresnevičius, remdamasis Malalos kronikoje aprašytu Sovijaus mitu ir archeologiniais duomenimis, teigia, kad Sovijaus mitas yra vienas svarbiausių pasaulio religijų istorijoje, bei paliudytas XIII a. istorinių šaltinių. Sovijaus religinę reformą datuoja XIII–XII a. pr. m. e., tačiau neatmeta Sovijaus mito funkcionavimo galimybės iki jos ir po jos. Baltų kraštuose tai vidurio Europos įtakos epocha, pirmiausiai paliečianti vakarų baltus. Baigiasi taikios koegzistencijos tarp Senosios Europos kultūros ir atėjūnų indoeuropiečių laikmetis, siekiama įtvirtinti dangišką indoeuropietišką kultą, nutraukti ryšius su autochtoniniu Deivės Motinos kultu, išplinta mirusiųjų deginimo paprotys. Laikui bėgant ši religija išblėsta, mirusieji vėl pradedami laidoti žemėje, nors ilgą laiką vyrauja biritualizmas. Deivės Motinos kultas sugrįžta ir įsitvirtina erų sankirtoje (Tacitas pamini aisčių Dievų Motiną). Sovijaus religijos nuosmukis – Deivės religijos renesansas.

Sovijaus mitas, nužemindamas deives, iškelia vyriškus dievus, jame minimas Perkūnas rodo indoeuropietiško Griausmavaldžio ir jo priešininko kovos įtvirtinimą, kur priešininkas Velinas, išreiškiantis žemiškas Deivės Motinos religijos vertybes, traktuojamas neigiamai.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 263–268 psl.
  2. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1996, I, p. 266–268
  3. „Baltų religinės reformos“, Gintaras Beresnevičius, 1995 m.