Soliferas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Soliferas

Soliferas (angl. soliferrum, soliferreum, iš lot. solus 'vienintelis' + lot. ferrum 'geležis') – romėniškas iberiškos svaidomosios ieties pavadinimas. Pavadinimas rodo, kad soliferai buvo pagaminti vien iš geležies, tai buvo sunkiosios akstys, skirtos svaidyti iki 30 m. Solifero iberiškas pavadinimas buvo saunion.

Konstrukcija[taisyti | redaguoti kodą]

Soliferai būdavo kaldinami iš vientiso geležies gabalo. Paprastai 1,5–2 m ilgio, apie 1 cm skersmens. Ietigalis būdavo siauras, kad pramuštų skydus ar šarvus. Jo forma būdavo gan įvairi. Paprasčiausi turėjo paprastą aštrų smaigalį. Paprastai ietigaliai būdavo su barzdelėmis, kad įsmigusią ietį būtų sunkiau ištraukti. Centrinė solitero koto dalis būdavo pastorinta, kad būtų patogiau laikyti. Kartais pastorinta laikomoji dalis galuose turėdavo papildomus žiediškus pastorinimus, kad ginklas neslidinėtų prakaituotose ar kruvinose rankose.

Naudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Soliferas buvo labai efektyvi sunkioji akstis. Dėl masės, mažo skersmens ir siauro ietigalio soliferas turi didelę šarvų pramušimo gebą (aišku, nedideliais nuotoliais), juo pramušdavo net sunkius skydus.

Kariai iberai plačiai naudojo tokias akstis. Karių grupės soliferus sviesdavo salvėmis, kad išardyti priešo rikiuotę prieš pereinant į artimas kautynes kirstynių ginklais. Žuvusius iberų karius paprastai laidodavo kartu su jų soliferais bei kitais ginklais.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Archeologiniai radiniai rodo, kad soliferai pradžioje (1-as tūkstantmetis pr.m.e.) atsirado Akvitanijoje ir Langedoke, šiauriau Pirėnų. Iš čia šis ginklas dėl keltų migracijos paplito Iberijos pusiasalyje. Čia naudojami soliferai ir įgijo savo šlovę.
Iberijos pusiasalyje soliferus naudojo valdant romėnams iki III a. pabaigos, kartu su falarikomis.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]