Solidas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Solidas
310 – X a.
Solidus Julian-transparent.png

Juliano solidas, ~361 m.
Naudojo: Romos imperija, Bizantijos imperija
Metalas: auksas (1/72 lb.)
Smulkesnis vnt.: miliarensis: 1/12
silikva: 1/24
folis: 1/180
Nominalai: Banknotai: Nebuvo   
Monetos: 1/3, 1/2
Avito tremisis (tremissis) – vieno trečdalio solido vertės moneta (~456 m.).

Solidas (lot. solidus 'tvirtas; patikimas; grynas') – Senovės Romoje ir Bizantijoje kaldinta auksinė moneta. Graikiškai kalbančiose šalyse Romos, o po to – Bizantijos laikais solidas buvo vadinamas nomisma (dgs. nomismata)[1].

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Solidus apie 301 m. ėmė kaldinti Dioklecianas. Iš vieno Romos svaro aukso nukaldindavo 60 solidų (vieno masė buvo 5,3 g). Pradinė jo vertė buvo 1000 denarų[2]. Diokleciano solidų buvo nukaldinta nedaug, jų ekonominė įtaka buvo minimali.

312 m. solidus vėl ėmė kaldinti Konstantinas I – solidas tapo pagrindine imperijos auksine moneta, kuri pakeitė iki tol naudotus aurėjus. Iš vieno aukso svaro nukaldindavo 72 solidus (vieno masė – 4,5 g)[1]. Tuo metu solidas buvo vertas 275 000 smarkiai nupigusių denarų.

Solidai išlaikė kokybę ir vertę iki X a. Romos imperijoje mokesčius reikėjo mokėti aukso monetomis. Iždą pasiekusios monetos būdavo išlydomos ir kaldinamos iš naujo. Dėl to cirkuliuojantys solidai išlikdavo vienodos masės ir vertės – jie apyvartojo būdavo per trumpai, kad spėtų nusidėvėti[1].

Auksinės monetos tuo metu nebuvo kaldinamos nuolatinėse monetų kalyklose – auksinių monetų kaldinimas klajojo kartu su imperatoriaus dvaru. Pvz., 353 m. solidus kaldino Milane, nuo 402 m. – Ravenoje. Tie miestai buvo to meto imperatorių rezidencijos.[1]

Nominalai[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo kaldinamos ir monetos, kurių vertė buvo solido dalis:

  • semisis (semissis) – 1/2 solido,
  • tremisis (tremissis) – 1/3 solido.

Įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Bizantijoje pirkliams būdavo draudžiama naudoti solidus už imperijos ribų, bet už imperijos ribų šių monetų buvo pakankamai daug, todėl jie pasidarė pageidaujama valiuta arabų šalyse. Arabų šalyse cirkuliavę solidai nepapuldavo į ciklą "mokesčių mokėjimas – perkaldinimas – apyvarta“, todėl minkštos gryno aukso monetos nusidėvėdavo, jų masė mažėjo.[1] VII a. pabaigoje už Bizantijos imperijos ribų ėmė cirkuliuoti arabų solidų kopijos – dinarai, kuriuos iš aukštutinio Nilo aukso, kaldino kalifas Abd al-Malikas. Šios kopijos svėrė tik apie 3,75 g, bet tiek vidutiniškai svėrė tuose kraštuose cirkuliuojantys nudilę solidai. Po to cirkuliavo tiek nudilę originalūs solidai, tiek auksiniai dinarai.[1]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • *Porteous, John (1969). “The Imperial Foundations”, Coins in history : a survey of coinage from the reform of Diocletian to the Latin Monetary Union.. Weidenfeld and Nicolson, 14–33. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0297178547“..

Vikiteka