Sofizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sofizmas (gr. sophisma – vingrybė, prasimanymas) – retorikos metodas, sąmoningai klaidingas samprotavimas, kuris pateikiamas kaip teisingas.

Sofizmas paremtas sąmoningu logikos dėsnių iškraipymu (pvz., vėlyvųjų sofistų polemika), arba skirtas pademonstruoti pastarųjų problematiką (pvz., Zenono aporijos, megariečių antinomijos).

Sofizmai sudaromi pažeidžiant silogizmo taisykles, vartojant žodžius perkeltine reikšme, pasinaudojant kalbos metaforiškumu, žodžių daugiaprasmiškumu[1] (pavyzdžiui, Eubulidui priskiriamas sofizmas: ko nepametei – tą turi, ragų nepametei – reiškia, turi ragus).

Antikoje sofizmus nagrinėjo Platonas, sistemingai – Aristotelis. Sofizmai turėjo įtakos logikos raidai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]