Sofistai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sofistais (gr. σοφιστη 'meistras, išminčius') senovės Graikijoje plačiąja prasme buvo vadinami protingi, išradingi, išmintingi žmonės; siaurąja prasme tai filosofai, atliekantys profesionalių „išminties“ ir „iškalbos“ mokytojų vaidmenį. Jų atsiradimą lėmė socialinė bei politinė situacija, susiklosčiusi Graikijoje apie V a. prieš Kr., kai išsilavinimo poreikis bei noras dalyvauti intelektualiniame ir viešajame gyvenime pasidarė visuotinis. Sofistai mokė žmones praktinės išminties, mokė ginti asmeninius interesus. Retorika, įtikinėjimo menas – tokios buvo pagrindinės jų švietėjiškos veiklos kryptys. Sofistai užsiėmė mokymu profesionaliai, t. y., jie pirmieji Graikijoje pradėjo mokyti išminties ir iškalbos už pinigus.

Sofistų sąjūdis buvo labiau socialinis nei filosofinis reiškinys – sofistai nesudarė vieningos filosofinės mokyklos, ir netgi ne visi jie buvo filosofais siaurąja to žodžio prasme. Tačiau filosofijos raidai jie padarė didelę įtaką, todėl filosofijos istorikų išskiriami į atskirą doktrinų grupę. Sofistų tarpe buvo keletas žymių mąstytojų, tokių kaip Protagoras, Hipijus, Prodikas, Gorgijus, Kritijus bei Hipodamas.

Esminis sofistų filosofijos skiriamasis bruožas – jos antropocentriškumas. Sofistai perkėlė filosofijos dėmesį nuo gamtos į žmogų (etika, politika, pažinimo teorija). Protagoro tezė apie tai, kad žmogus yra visų daiktų matas, tapo raktine formuojant europinės filosofijos humanistinę tradiciją. Antropocentrinis požiūris lėmė vadinamąjį sofistų etinį reliatyvizmą bei konvencionalizmą, išryškėjusį socialinio kriticizmo kontekste.

Sofistikos išsigimimas prasidėjo jau IV a. pr. m. e. Kai kurie sofistai, nekurdami nieko naujo, visą savo energiją nukreipė į destruktyviąją polemiką, apsiimdami sofizmų ir kitų metodų pagalba įrodyti ar paneigti bet kokį teiginį.